Kodėl turėčiau pasidaryti pats?

Artėja vasara. Artėja šilti orai. Artėja piknikai sode. Jau mastau ko man reikėtų: reikėtų sūpynių (beje, sūpynės, pasirodo, Ū ilgoji),reikėtų suoliuko, reikėtų namelio, reikėtų lėktuvo, reikėtų kosminio laivo, reikėtų mirties žvaigždės, kad putinas bijotų. Na su paskutiniais trimis gal šiek tiek sunkiau būtų, bet pirmus tris tikrai įmanoma rankomis pasidaryti. Suoliukai ir sūpynės kaip kokie kekšės parsiduoda, gašliai atkišę savo kojas, varžtus ir kitas dalis, ir kaina tokia, kad, paskaičiavus, geriau apsimoka sėdėti darbe, o uždirbus pinigų-nusipirkti. Bet pamastykime giliau-kas gaus pinigėlių už sūpynių, suoliuko pagaminimą? Kas įgaus įgūdžių, pamankštins rankas ir vaizduotę? Nagi kiniečiai, indai ir visi kiti. O už pinigus, kuriuos gaus Kinija, bus nupirkti lėktuvnešiai, naikintuvai, bombos ir jais bus trolinamas likęs pasaulis. Na žinote ką, gal ačiū-apsieis kiniečiai ir be mano pinigėlių. Jau geriau pats savo rankas, fantaziją įjungsiu ir viską pasidarysiu. Aišku, varžtų ir kitų jungiamųjų konstrukcinių elementų nesusikonstruosiu, tačiau dalis, iš kurių gims namelis ar sūpynės ar suoliukas, galiu pasidaryti ir pats-reikės tik medžiagų, grąžto, atsuktuvo, pjūklo, metro. Ir VISKAS. Patobulės įgūdžiai, pailsėsiu nuo kompiuterinio kompiuterizuoto darbo ir, jei ateis TEOTWAWKI (pasaulio pabaiga, kai visa esama sistema grius, viskas pasikeis, dings internetas, parduotuvės, Seimo nariai ir kt.), aš tikrai nepasimesiu, mokėsiu susikonstruoti tai, ko reikės:) Galiausiai, galėsiu visiems pasigirti-“pats pasidariau!”.

Ar savo gyvenime darote rizikos analize?

Už akių užkliuvo straipsnis, kaip “per 25 minutes šeima prarado viską”-kaime sudegė namas su visu turtu. Ugniagesiai važiavo 25 minutes. Šeimininkė sakė, kad bandė gesinti gaisrą, bet “miegamasis jau degė kaip laužas”. Gaisras kilo nuo netvarkingos elektros instaliacijos. Pamasčiau-šeima gyveno kažkur užkampyje, toli nuo miesto, nuo ugniagesių, ligoninės. Ar jie kada susimastė “kas būtų, jei būtų”? Ar pamastė, kas būtų, jei kiltų gaisras, audra, pavojingos sveikatos problemos, koks tuomet būtų veiksmų planas, kokiais veiksmais reikėtų minimizuoti nuostolius?

Panašu, kad ne. Gesintuvas parduotuvėje kainuoja 30 eurų, nupirkus porą jų, gaisrą būtų buvę galima kurį laiką gesinti, iki atvažiuotų ugniagesiai. Be to, kas kažkiek laiko, ypač sename name, būtina patikrinti elektros instaliaciją, jei reikia-kažką pakeisti, laidus, rozetes, jungtukus, pakeisti iš tarybinės elektros armatūros į modernią. Tai kainuotų gal 300-500 eurų. Atrodo jau nemažai, tačiau turto sudegė už nepalyginamai didesnę sumą-manau, nuostolius būtų galima įvertinti bent 30 tūkst eurų. Pora gesintuvų kainuotų 60/30000=0.2 procento nuostolių sumos (dvi tūkstantasias), nauji laidai su jungtukais- 500/30000=1.5 procento sumos (šimtadalį vertės to, ką reikės išleisti viskam iš naujo pastatyti, susipirkti. Dūmų jutikliai, manau, irgi nekainuotų daug-moteris nuo jų pypimo būtų pajutusi beįsiplieskiančią ugnį. Filmuose rodo, kaip visi bent kiek pasiturintys turi šiuos dalykus, na o mes juk tarybiniai žmonės-mums tai atrodo nesamonė, tie kvaili reikalavimai-pasipinigavimas. Tačiau, kai kažkas įvyksta, tada jau griebiamės už galvų, nors su tokiomis menkomis sumomis būtų buvę galima sumažinti nuostolius. Garantuoju, šeima nepagalvojo, kiek iki jų truktų atvažiuoti ugniagesiams, policijai, greitajai pagalbai, neatsižvelgė, kokių priemonių reiktų imtis, iki tarnybos atvažiuos. Įvertinus šiuos laiko tarpus, įvertinus priemonių ir galimai prarandamo turto vertę ir to pasekmes, manau atsakingiau žiūrėtume į pasiruošimą. Patikrinti elektros instaliaciją irgi ilgai netrunka-atjungiate elektrą, nuardote rozečių dangtelius, pažiūrite kas viduje, ar laidai nesiliečia, patikrinate, ar gerai priveržti, jei reikia-priveržiate, tada vėl viską sumontuojate. Toks darbas truktų maksimum dvi-tris valandas, tačiau išgelbėtų turtą. Pagaliau, veiksmų planas irgi būtų padėjęs. Prisiminkime astronautus, pilotus, stiuardeses-jie nuolat treniruojasi, kad žinotų, ką daryti, jei kas nutiktų. O mes juk nesam prastesni-kažkam atsitikus, nepasimestume, nepanikuotume, nes žinotume, ka imti, kaip gesinti, kur kreiptis, ko tikėtis ir panašiai.

Ilgesniam laikui dingus elektrai, daug kas garantuotai pultų į paniką-interneto nėra, ryšio nėra, televizoriaus nėra, net šaldytuvas nebeveikia! Tačiau, šaldytą maistą suvyniojus į paklodes ir foliją, jis turėtų laikytis gana ilgai, turint žibintuvėlį, radijo stotelę, baterijų, vandens, maisto ir sprendimą šildymuisi [ne paslaptis, kad net šiuolaikiniams katilams reikia elektros], galima visai neblogai išgyventi. O jei dar rankos tiesios-iš saulės elemento, akumuliatoriaus, laidų ir dar kelių prietaisų galima susikonstruoti energijos šaltinį. Gerai, kai šalia turite parduotuvėlę, kur, jei kas, pardavėja įrašys į sasiuvinį, o atsiradus elektrai-atiduosite skolą. O jei parduotuvėlės netoliese nėra? Teks tuo pasirūpinti.

Rimčiau sutrikus sveikatai ir gyvenant kur nors vienkiemyje, vienas iš sprendimo variantų būtų telefonas, maldaknygė ir rožančius-išsikviečiate pagalbą ir meldžiatės, kad ji suspėtų. Mūsų šalis medikopterių neturi, greitoji gali ir pasiklysti pakeliui, ką daryti tada? Na nebent turite medikamentų ir žinių, kaip jais naudotis arba jūsų kaimynas tai išmano (ir jūs jam aišku, iš anksto atsilyginate-ar kumpiu, ar šašlykais, ar dėže alaus. Kodėl iš anksto? Kad jis suvoktų, kad yra potencialus jūsų ir aplinkinių gelbėtojas. Jei žmogus, išmanantis mediciną, išvažiavęs-jūsų bėdos ka tik padidėjo). Tokiu atveju galite gelbėtis iki atvažiuos greitoji pagalba. O jei kiekvieną kartą sutrikus sveikatai tokios ruletės žaisti nenorite-teks keltis arčiau miesto.

Valdant savo riziką, reikėtų imti konkretų įvykį, paklausti savęs “ką tada daryčiau? Kaip likviduočiau pasekmes? Kur man kreiptis? Ką turėčiau turėti? Kur turėčiau eiti, ką pasiimti?”. Žinant, kur padėti svarbūs dokumentai, pinigai ir turint planą, juos greitai susirinkti nebūtų problema. Taip pat reikėtų pagalvoti “kas (koks įvykis) gali nutikti? Kaip rutuliotųsi įvykis? Kokios galimos įvykio priežastys?”-tai vadinama prevencija, kai analizuojam, kaip išvengti kažko, kas dar nenutiko. kas kažkiek laiko reiktų pasitreniruoti, prisiminti visą veiksmų planą, atlikti prevencines priemones. Ir be abejo, močiučių išmintis (kurios miestiečiai gali ir nesuprasti)-“nelaikyk visų kiaušinių viename kašike!” 🙂

Mūšis be ginklų

Akis užkliuvo už straipsnio, kaip Estijoje nemokamai dalinamos koloradinės juostelės. Skaičiau, galvojau, ir staiga tik žybt galvoje mintis! Taigi čia mūšis, eilinis mūšis, mes juk kariaujame su savo didžiaja kaimyne! Ir šautuvų čia nėra-vietoje jų-mintys, žodžiai, simboliai, veiksmai. Kiekvienas mūšis turi tikslą-susilpninti priešininko pajėgas, paimti tvirtovę, išvaryti priešą lauk. Šiuo atveju-išplatinti savo simbolį, siekiant paveikti priešo sąmonę. Kitais atvejais-žodžiais, komentarais, simboliais “užimti” vietą neutralių žmonių galvoje, panašiai, kaip kariaujant karštąjį karą, užimamos teritorijos.

Kiekvieną kartą, kai ginčijamės su kokiu nors vatniku, mes kariaujame mūšyje. Tačiau ne visada mūsų ginklai adekvatūs-kartais vatniko tikslas yra mus išblaškyti, kartais-mus įtikinti, kartais tiesiog paskleisti savo informaciją, na, maždaug, kaip paskleidus srutas žydinčioje pievoje, kad ji ne tokia graži būtų ir niekas joje nebeatsisėstų, o dar geriau-kad ir gėlės imtų vysti.

Mes kontratakuodami ne visada pasirenkame teisingus ginklus. Jei vatniko tikslas yra trolinti ir erzinti, įtikinėdami jį mes veltui gaištame laiką ir gadiname nervus, kadangi mes jį niekuo neįtikinsime-jis juk specialiai čia atėjo paerzinti ir pateršti (pats bandžiau šį metodą-kai vatniką ėmiau trolinti atgal, net ne įrodinėdamas, bet išsidirbinėdamas, šis iškart mane užblokavo).

Jei vatniko tikslas-paskleisti mums iškreiptą teisybę, tokiu atveju neiškreipta teisybė su faktais ir melo įrodymais-visai efektyvus ginklas. Žinoma, tada reikia nepamiršti užtvirtinti visko, vatniką ar jų grupę pažeminant, prikabinant jam melagio etiketę, kad niekas juo nebetikėtų, o jei dar meluos-užtrolinti, kad melai taptų nebeefektyvūs, arba tiesiog atžymėti “melagis”, kad kiti žinotų ir nebekreiptų dėmesio.

Vatniko tikslas taip pat gali būti manipuliuoti jausmais. Jis papostins kokį nors pranešimą, kuris kažkam aktualus, kažką suerzins, kazkam sukels kitokius jausmus. Tie, kuriuos, paveiks pranešimas, taps jo ginklu-jie ims reaguoti taip, kaip vatnikas norėjo. Tokiais atvejais visai gerai būtų parodyti, kiek manipuliatyvi yra ši informacija, reikėtų sukelti paveiktiesiems šiek tiek gėdos. Gėda-geras jausmas, žmogus pasijunta lyg maišu per galvą gavęs ir dažniausiai iš savo elgesio pasimoko. Svarbiausia-leisti paveiktajam oriai atsitraukti, nes nuo aklo pykčio gali nukentėti ne tik vatnikas.

Taigi, kiekvienas žingsnis, kiekviena operacija turi iš anksto nustatytą tikslą ar net kelis. Mums reikia išsiaiškinti, kokie tie tikslai ir panaudoti ar sugalvoti būdą jiems neutralizuoti. Labai svarbu visus šviesti apie manipuliacijas, propagandą, jos tikslus, metodus-kiekvienas naujas metodas yra naujoviškas ginklas-, kad su tuo susidūrę žmonės žinotų kas tai ir kaip pasipriešinti, kaip elgtis.

Kad būtum politikas, nebutinai turi būti valdžioje

“Per keturis metus JIE, tie niekšai, nieko nepadarė!” Tarp eilučių drėbė konservatoriai. Gal ir tiesa. Tačiau, kaip su paskutiniais AŠTUONIAIS metais, pagaliau, kaip su DVIDEŠIMT ŠEŠIAIS? Na, už terminalą  10 metų mokėsime, bet jis yra, Vladimiras Putinas, tautos tėvas, mūsų nebepaveiks, galėsime dujas pirkti už rinkos kainą. LitPolLink irgi pajungta-pliusas, nors stulpai virto patys, ant kreivų pamatų sumontuoti. Krizė baigėsi, bet PVM kažkodėl nesumažėjo-mieste važinėja Poršai ir Mersai, tačiau mokytojai protestuoja dėl ubagiškų algų. O opozicija rėkia-“va jei mes valdžioje būtume, tada ot kaip padarytume, o dabartiniai valdantieji gi nieko nedaro!”. Kilo klausimas-o įmanoma užsiimti politika nesant valdžioje? Pamasčiau prausdamasis duše, pamasčiau darydamasis pusryčius. Nusprendžiau-visgi įmanoma (beje, kodėl miniu dušą, arbatą? Nes kažkodėl prausiantis, gaminant valgyti man visada kildavo geriausios idėjos). Kaip tai padaryti? Ogi metodų ne taip ir mažai. Savaime aišku, galima rėkti ir užsiimti populizmu-taip galima manipuliuoti rinkėjais, gauti dėmesio. Tai irgi metodas, nors gal ir ne visiškai naudingas norint kažką pakeisti, tačiau atkreiptas dėmesys-jau pasiekimas siekiant tolimesnių plano punktų. Toliau-galima kovoti už teises tų, kurios atstovaujate, ar pagaliau už savo pačių. Tai-kreipmasis į institucijas, teismus bendruomenės, viešojo intereso vardu, siekiant sustabdyti vykstantį procesą ar pakreipti jį sau naudinga linkme (beje pastaba tiems, kurie rodys pirštu ir rėks “naudos ieškotojai!”-jei šalia jūsų namų padaroma autobusų stotelė-tai naudinga, ar ne? Jei kelią į jūsų kaimą išasfaltuoja-naudinga? Jei žmogus jūsų pagalbos šauksmą išgirsta-naudinga? Tai neberėkit, kad “va čia bando naudos išmelžti!”). Jei subursite ir suagituosite savo pažįstamus, draugus, kaimynus, bendrakaimius, kad kartu eitų dėl kažko ar prieš kažką kovoti, jie jau padės jums siekti tikslų (nes tai jiems bus naudinga, savaime aišku). Dar vienas metodas-labdara. Jūs surenkate pinigų, randate rėmėjų, žodžiu, surenkate turto/resursų ir tą turtą/resursus išdalinate tiems, kuriems labiausiai to reikia (gal kažkas alkanas, gal drabužių neturi, gal labai protingas, bet neturi pinigų studijuoti). Tokiais būdais jūs jau vykdote politiką (jūsų politikos tikslas-pasiekti jūsų interesų išpildymo, sustabdyti bendruomenei žalingą poveikį, mažinti skurdą ir kt.). Ir tai ne viskas. Jūs galite parengti peticiją ir rinkti parašus kokiu nors tikslu. Dar-jūs galite parengti įstatymo projektą ar pasiūlymą ir pateikti jį atitinkamoms institucijoms/Seimo nariams. Politikai savaime aišku norės užsidirbti taškų, ypač, jei jūsų politinė jėga didelė, todėl yra šansų, kad jūsų pasiūlymą priims ir įgyvendins. Su tinkama strategija jūs galite viską taip susidėlioti, kad politikai, burbantys ant jūsų “tas vietinis tvartelis čia užsimanė už savo teises kovoti”, taip save įvarytų į kampą, kad jiems liktų du pasirinkimai-susižlugdyti savo karjerą arba priimti jūsų pasiūlymą. Gal nelabai į temą, bet matau tokį pavyzdį-tas liūdnai pagarsėjęs Rusijos prezidentas su savo veiksmais ir “pagalba” Sirijoje taip viską padarė, kad Vakarams nieko kito nebeliko, tik su juo šnekėti dėl taikos proceso (jam į tas kalbas nusispjauti, bet tai jau kita tema). Arba Turkijos prezidentas-savo migrantų politika taip viską sudėliojo, įvarydamas Vakarus į kampą, kad jie bus beveik priversti priimti Turkiją į ES, mainais už situacijos sutvarkymą. Tai taktiniai mechanizmai ir, jei tai pavyko šiems politikams, gali pavykti bet kam, kas turi pakankamai gudrią galvą. Taigi, galima padaryti išvadą, kad nebūtina sėdėti valdžioje, kad kažką pakeistum. Užtenka noro, aistros, savo laiko ir sugebėjimų įtikinti kitus, kad padėtų, na ir dar kažkiek žinių, jei jau po įstatymus kapstotės.