Vajetau-niekas nepasitiki Seimu!

Pastebėjau, kaip Šimašius palaikino A. Gelūno postą: “Kaip paprašyti pasitikėjimo žmonių, kurie tave pažįsta visai menkai ar visai nepažįsta? Kaip sužadinti pasitikėjimą kandidatu į Seimą – instituciją, kuria pasitiki labai menkas Lietuvos piliečių skaičius?

Bet vis viena prašau: pasitikėkite.”…

Išduosiu paslaptį-o jūs pamėginkite dirbti žmonėms. Kiekvieną karta priimdami sprendimą, pagalvokite apie rinkėjus, kurie už jus balsavo. Jei neturite ką veikti ar fantazija išseko, pagalvokite-kam šiuo metu blogai, kas kenčia nuo problemų, kam būtų galima padėti? Nežinau kaip-juokinga ar apgailėtina pavadinti situaciją, kai Seimo narys atvažiuoja į ligoninės priimamąjį ir tada pasipiktina-“vajei kaip čia viskas negerai! Kiek laukti reikia!”. Kitas Seimo narys staiga pasipiktina kokiais nors beglobiais vaikais. Arba emigracija. Arba švietimu. Arba kainomis. Norisi tik vieną frazę pasakyti-“labas rytas!”. Kur jūs buvote prieš tai? Politiku buvote ir prieš šešis metus-kodėl tada nieko nepastebėjote? Gal labai nepatogu buvo? Nuvažiuokite į kokį kaimą ir pagyvenkite su jais, bent pusę dienos. Pamėginkite į ligoninę nuvažiuoti, surinkite informaciją iš pacientų, iš personalo. Pašnekėkite su mokiniais (arba nusiųskite slaptą savo padėjėją, kad visi nebadytų pirštais “va Seimo narys reklamą darosi!” (p.s. ant kiek prisidirbti visi turėjote, kad taip visi sakytu?!). Surinkite informaciją, tada grįžkite, sušaukite savo padėjėjus, kelis kitus politikus iš savo partijos ir apibendrinkite rezultatus. Tada galvokite galimus sprendimus, išdiskutuokite juos. Jei reikia-su turinčiais problemų tuos sprendimus aptarkite. O tada-jūs juk Seimo narys-imkitės iniciatyvos. Sukurkite protingą, efektyvų, tinkamą tvarkos patobulinimą, ne šiaip kokį su daugybe spragų pažįstamiems, kur po to žiniasklaida pirštais baksnos. Staigus ir “netikėtas” problemos atradimas rodo-jūs nepakankamai viskuo domitės kaip tautos atstovas. Ta problema ten seniai brendo, kaip kokia skylanti namo siena, kol galiausiai ėmė plytos byrėti. Kad nepastebėjote to seniau-jums turėtų būti GĖDA, toks pastebėjimo vėlavimas rodo, kad per daug kitais reikalais buvote užsiėmę. O tai, kad jumis nepasitiki, rodo, kad jūs ne tik problemų laiku nepastebite, bet ir sprendimo imtis nenorite.
Apie paskutinius komentarus dėl emigruojančios tautos išvis nėra ką pasakyti. Į sceną traukia problemas-“visi emigruoja”, “reikia šviesti juos”, “kviesti sugrįžti”. Keisčiausia, kad niekas problemos šaltinio neištraukia į dienos šviesą-žmonės nusivylę, jais nesirūpinama, jie skurdinami, ignoruojami, išnaudojami-kodėl šitų problemų spręsti niekas nesiima? Atlyginimus darbdaviai sukande dantis didina, kai darbuotojų jau nebėra, kai jie jau seniai išvykę ir kokioje nors Britanijoje sukūrę savo šeimas, nusipirkę namus. Prieš tai darbdaviai nepamastė globaliau, toliau į priekį-“kiek mes galėsime tokius žemus atlyginimus laikyti? Kokia ateitis mūsų ekonomikos, mūsų šalies laukia?”. Jei šį klausimą pradėjus gvildenti, būtų galima mastyti apie kažkokią strategiją, planuoti, kaip kelti atlyginimus, kokie ryšiai reikalingi su darbo rinka, įdarbinta darbo jėga, nes jie galų gale juk irgi žmonės. Atlyginimai tada jau anksčiau būtų pradėję kilti, anksčiau būtų tinkamos socialinės apsaugos normos priimtos. Žodžiu, proaktyviai (iš anksto), o ne reaktyviai (tada, kai jau visi išvažiavę ir verslo neina plėsti, nes nebėra kam dirbti) mastant ir dirbant, būtų buvę galima išvengti emigracijos, socialinės degradacijos (kai tikras vyras tas, kuris daug degtinės kaime išgeria), valstybinių paslaugų (švietimo, medicinos, policijos) kokybės degradacijos.
Korupcijos skandalai rodo, kad TIK DABAR imtasi šių, (post)sovietinių problemų sprendimo. Dvidešimt metų (pirmuosius penkis metus pavadinkime persitvarkymo metais, ne viskas juk taip paprasta) tos problemos brendo, tiek pat metų kažkas šiltai sėdėjo ir kišenes pildė, tingėjo ir panašiai. Žodžiu, reikalingi efektyvumo sprendimai 20 metų vėluoja ir niekas jų nė nepalietė. Korupcija rodo, kad kai kurie (o gal net dauguma) vis dar masto “aš” o ne “mes”-“svarbu man gerai, o kad iš kitų kišenės, tai man vienodai”. Laikas būtų tai suprasti ir pakeisti-“mes” yra vakarietiškumo, modernumo, progresyvumo indikatorius, kur visi suvokia, kad jie yra svarbi, nors ir mažytė, didelio mechanizmo, vadinamo jų valstybe, dalis.