“Eisiu į valdžią”?

Gražiai skamba tie politikų pažadai. “Darysim darysim DARYSIM D-A-R-Y-S-I-M!!!”. Tik esminis klausimas-ar tikrai? Kiek pabendrauji su bendrapiliečiais, visi spindi nusivylimu ir nepasitikėjimu-“visi jie melagiai”, “nieko nepadarė”, “tik daug žada”. Dar daugiau desperacijos prideda dabartiniai skandalai-vieni blizga švarumu, iki purvina mėšlu smirdanti dėmė ant pilvo išlenda (ne dėl to, kad pilvas kiauras), kiti už mūsų pinigus parduoda mums kažką pigaus labai brangiai, o papriekaištavus pasako “o kas čia tokio??” Dar kiti įgrūda daugiaaukštį kur soduose ar senamiesčio širdyje, o pažįstamas teisėjas gyventojus, kovojančius už savo interesus, nubauduoja-“turi kažką prieš? Susimokėk!”. Galimi trys variantai-iš dalies dabartinė situacija, korporatokracija, kai politiką diktuoja verslažmogiai (verslininkais vadinti jų noras nekyla), miniokratija (arba ochlokratija, dar prisimenu iš 11 klasės vadovėlio), kai valdo išprotėjusi minia, pamiršusi racionalumą plėšanti paklodę į save, normali demokratija, kai teisėtą interesą turinčių teisės apginamos prieš neteisėtai besielgiantį ir kitų interesus paminantį. Kol kas valdo verslažmogiai, nes, net žiniasklaidai paviešinus jų purvinus darbus, neretai viską stengiamasi užglaistyti. Laimei, ne taip, kaip kaimynystėje, kur visi sako “Heil Putin!”-dar turime vilties, kad viskas bus sutvarkyta. Tačiau tai, kad labai yra ką tvarkyti, kad skandalai išlenda (po 2-4-6-8 metų), rodo, kad sergame ir stipriai. Galbūt tiesiog dar neišsivadavome iš posovietinės netvarkos?
Šnekant apie darbo kodeksą, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, gerai, kai darbo santykiai liberalizuojami, kai viskas paprasta: prireike-atleidai. tačiau tai reiškia, kad darbuotojo teisių sumažės, atsiras galimybių vykdyti prieš jį diktatą “nepatinka? eik lauk!”. O darbo kodeksas ir darbo teisė juk ne šiaip atsirado-prisiminkime vaikus, dirbusius (ir kai kur dar tebedirbančius) kasyklose, darbdavius, stovinčius su bizūnu šalia, prisiminkime ir situaciją, kuri buvo prieš 15-20 metų, kai visi gavo varganas algas ir su pavydu žiūrėjo į vakarus-nuo to mus dabo kodeksas ir saugo (ar turi saugoti). Liberalizavus darbo kodeksą, darbuotojui padidės rizika, o darbdavys įgis daugiau derybinės galios sudarant įdarbinimo sandorį. Prisimenant dar neseniai buvusias sąlygas, naujosios salygos atrodo šiek tiek abejotinai. Argi ne dėl to atsirado emigracija, dėl kurios dabar visi (ypač tie, kurie jau neberanda pigios darbo jėgos) verkšlena? Ta “darbo jėga” yra ne šiaip keli šimtai niutonų ar džaulių, pajudinantys vežimą-tai žmonės su emocijomis, norais, svajonėmis, vizijomis. neapsikentę baisių mokesčių, mažų atlyginimų, didelių kainų, išnaudojimo, jie visi pakėlė sparnus (ir jau susuko lizdus, tik deja, kitose šalyse). Liberalizuokime darbo kodeksą, atriškime rankas darbdaviams, tik įdomu, ką apie tai darbuotojai pamanys? (manau jau aišku-sukels naujų svarstymų “nu kodėl čia jie visi emigruoja??”). Žinoma, nesakau, kad nereikia jo liberalizuoti-laisvės čia reikia. Tuo labiau, dabar, daugumai darbo jėgos išvykus, jau nebeišeina taip paprastai piknaudžiauti savo galiomis “nepatinka? Išeik, už durų eilė norinčių laukia”-jei jis paklausys ir išeis, kažką kitą kvalifikuotą į jo vietą, kiek teko girdėti, tikrai nelengva bus rasti. Jau prieš tai kažkuriame post’e rašiau ir dar pasikartosiu-dabartinis darbdavių verkšlenimas yra jų elgesio rezultatas, neengiant ir sudarius geresnes salygas dirbti, pasirūpinus, kad darbuotojas būtų pavalgęs, pailsėjęs, patenkinęs kitus poreikius, jis niekur kitur vykti nenorės. Aišku, tai atsiremia į pinigus, tačiau mastyti reikia į priekį, kartais tenka pasiaukoti, kad kitam būtų gerai, nes tai-strateginis žingsnis. Aš, kaip turintis mažą versliuką ir perkantis paslaugas iš kitų mažų versliukų, stengiuosi neskriausti jų vykdytojų-suprantu, kad ir man, ir jiems gyventi reikia. Jei save užsmaugsiu, viska jiems atiduodamas-man bus blogai, jei nuo jų devintą kailį nuderėti dantis sukandęs stengsiuosi-jie spjaus ir išvažiuos, o tada blogai bus ir jiems, nes “paliks savo tėvynę”, ir man, nes prarasiu puikų amatininką, paslaugų teikėją, prekės pardavėją. Tai-kaip pseudo darbo santykiai, tik niekas (kol kas) neįdarbintas. O organizuoti viską reikia tinkamai-valgyti juk visi nori. Smagu būtų, jei ir kiti verslininkai apie tai pagalvotų-tai juk ilgalaikė strategija, tai mūsų rinkos vystymas-juk iš mūsų pirks tie, kurie pas mus dirba, pirks tais pinigais, kuriuos jiems (kaip atlyginimą arba pelną nuo pardavimo/paslaugos) sumokėjome.
Pabaigai pridursiu, kad situacija man primena beįsiplieskiantį gaisrą, ar skestančią valtį. Ateina momentas, kai reikia pačiam gelbėtis (kai jau matai, kad šakės), iš pat pradžių būna momentas, kai lauki, kol kas iniciatyvos imsis, o tarp šių momentų yra dar vienas-“niekas nieko nedaro!! Laikas pačiam iniciatyvos imtis, kol šakės neatejo!”. Todėl ir kyla toks klausimas, kaip post’o pavadinime…

Branduolinis (arba nebutinai) ginklas kovoje

Žiūrint per Discovery laidą apie laivą su oro pagalve, įsijunge brainstormas. Įsivaizdavau, kaip tokie rusų laivai pultų mūsų Baltijos pakrantę. Tada mintys staiga užkliuvo už branduolinių ginklų.

Kaip žinome, dabar masinio naikinimo ginklus turėti nelabai madinga. Jie labai stiprūs, per stipriai viską nušluotų. Šiais laikais madingi taktiniai branduoliniai ginklai-nedidelės bombelės, kurios nuneštų tam tikrą teritorijos gabaliuką, pavyzdžiui, su karine baze ir įtvirtinimais. Kilo net idėja naujam vardui-“stipraus mažo ploto naikinimo ginklas”-SMNG. Visai genialu-nukreipiate branduolinę (ar nebranduolinę) galvutę į karinę bazę ir iš jos tik šlapia vieta telieka-pasipriešinimo židinys sunaikintas. Galima ir visą miškelį su ten pasislėpusiu būriu (ar batalionu-nežinau kaip tai pavadinti) sunaikinti, nenugriaunant pusės puolamos Lietuvėlės ir neužteršiant žemės, kuri vėliau jūsų bus. Manau, miestą griauti neapsimoka-labai jau daug pinigų vėliau tektų įkišti, kad visą infrastruktūrą atstatyti (užtai ir linksniuoja frazę “ataka apsimoka/neapsimoka”-maždaug per dideli kaštai nenaudingi). Pagaliau ir gyventojai-tai potenciali darbo jėga, kas iš okupacijos, jei vėliau nebus kas dirba?
Įsijungė ir kita mintis-o kaip išvengti branduolinės (arba nebūtinai) taktinės atakos? Tokios atakos esmė-nedideliame plote viską nušluoti (ne tai kad sunaikinti, bet nuvalyti taip, kad NIEKO nebeliktų). Vadinasi reikia arba atitinkamo stiprumo įtvirtinimų, kurie nebijotų smūginės bangos, arba kariuomenę išskirstyti taip, kad nenušluojant visos šalies pajėgų išnaikinti neišeitų. Tai, pavyzdžiui, būtų nedideli būriai, paskirstyti netoli svarbių vietų, kad po atakos sulaikytų priešų pajėgas.
Kitas variantas-lazerinės patrankos, užmaskuotos kokiuose nors tvartuose. Viena naujoviška kovinė galvutė susideda iš kelių užtaisų. Jų raketomis (kaip izraelietiškame “geležiniame kupole”) nenumuši-jie ir savo skrydį kaitalioja, ir apgaulingų manevrų imasi. Tačiau lazerinis pabūklas čia puikiai tiktų-jo šūvis suveikia iš karto, šaudyti gali dažnai, jei tik energijos yra-visus galvutės užtaisus turėtų ne per daug sunkiai numušti. Variantas.

Energetiniai gėrimai

Perskaičiau ką tik straipsnį apie kultūristą, kurį užpuolė vėžys ir kuris pralaimėjo kovą, straipsnio autorius kaltę suvertė ant energetinių gėrimų, kurių “didelis cukraus kiekis pribaigė žmogų”. Vaje vaje, kaltas cukrus, kaltas energetinis gėrimas. Vienas klausimas kyla-kodėl neapkaltino to gėrimo KIEKIO? Pats tuos gėrimus ne kartą esu vartojęs, žinau, kad vienos skardinės užtenka 6 valandoms. Energetinis gėrimas savyje turi tam tikrų medžiagų, įskaitant kofeiną ir tauriną ir vitaminus, kurios “užturbina” protą ir kūną, prideda papildomos energijos. Deja, jei žmogus nepavalgęs, jėgos ir energija neatsiras-jei norite kažką pagreitinti, turite turėti ką ir kaip. Energetiniai gėrimai, kaip minėjau, “užturbina”. Kyla klausimas-o jei savo mašiną nuolat vaikytumėte geriausios traukos režimu? Jau nekalbant apie kuro sanaudas, variklis sugriūtų tikrai ŽYMIAI anksčiau, nei tikėjotės. Taip pat ir su jūsų organizmu-jei nuolat laikysite jį užturbintą, galiausiai kažkas neatlaikys, pavyzdžiui, širdis. Mūsų organizmas-tai ne šiaip 2 litrų motoras su DOHC (daug velenėlių), įpurškimu ir reguliuojamos geometrijos turbina. Jis turi normalaus funkcionavimo režimą, sugeba save “remontuoti”, “tiuninguoti”, prisitaikyti prie jam neįprastų salygų. Buvimas budriam pernelyg ilgai-tai irgi neįprasta sąlyga. Prie jos mūsų kūnas bandys prisitaikyti-ilgainiui kažkokiai keistai medžiagai (t y kofeinui:)) ) atsiras tolerancija, t.y., tas puodelis kavos ar skardinė Bulliaus ims veikti ne taip efektyviai, kaip norėtųsi. Dabar DĖMESIO!! Protingas žmogus supras, kiek savo kūną į ekstremumus galima varyti, jis jam duos pasiilsėti (pasižiūrėkite į sportininkus-ar daug jų nemigę treniruojasi?). Neprotingas supyks, kad “nebėra energijos”, kad “redbulio veikimas baigėsi”, ir išgers dar vieną dozę. O po to dar vieną, dar vieną, kol galiausiai neužteks ir 8 skardinių, kaip tam mirusiam kultūristui. Taip pat su 8 skardinėmis gaus aštuongubą dozę cukraus. Taigi, tokia logika vadovaujantis, mes organizmą “turbinsim”, kol jis prisitaikys, arba kažkas neatlaikys (o sportininkai daro visiškai kitaip, jie treniruojasi, tobulina fizinę firmą, tolygiai, ne staiga čiupdami didžiulį krūvį).
Dėl cukraus jau buvo mokslininkų įrodyta, kad per didelis jo kiekis kenkia, skatina vėžį. Cukrus saldus, jį valgyti malonu, tad, jei nejaučiame saiko ir nepasakome stop, irgi vystosi priklausomybė. Įprotis valgyti kažką saldaus iš tikro atsirado iš mūsų medžiais besikarsčiusių protėvių, kuriems prinokę vaisiai suteikdavo daugiau jėgų, energijos (http://www.livescience.com/2276-love-sweet-life.html). Vaisiai, žinoma, tais laikais buvo retenybė, priešingai nei six packas redbuliaus, kurį galime nusipirkti bet kada ir bet kur.
Kaip minėjau anksčiau, man redbulio skardinės efekto užtenka 6 valandoms. Tai puikiai tinka, jei reikia neužmigti, egzaminui pasiruošti, kažką iš Lenkijos vidurio parvežti nesustojant-energijos ir dėmesio tikrai užtenka. Kaip ir minėjau, BŪTINA užvalgyti-kaip paturbinsi savo kūną, jei malkos sudegę? Bet aš į Lenkiją ekspresu juk nevažinėju kasdien (o jei jūs važinėjate ir nuolat ir kuo skubiau, tai darykite išvadas-savo gyvenimą švaistote vėjais). Jei man reikia-suvartoju tą skardinę, bet po to daugiau jokio redbuliaus nebevartoju, galima sakyti, kūnui skiriu “detoksikaciją”. Tad trumpalaikis “užturbinimas” tikrai neturėtų mano kūno nuvarginti ar išvystyti pripratimo prie kofeino. Na o jei po važiavimo noriu miego, tai išgeriu lovos ir miego, o ne redbuliaus:)
Paskutinis svarbus momentas-mūsų minėtas mires kultūristas buvo kultūristas. Kuo ypatingi kultūristai? Jie stengiasi užsiauginti kuo daugiau svorio, o į ištvermę nesiorientuoja. Kad mėsytė kaip kokiam bekonui augtų greičiau, reikia daug statybinių medžiagų (baltymų), taip pat mėsytė puikiai auga nuo visokių steroidinių preparatų. Na, o tie preparatai, kurie skatina augti raumenų ląsteles, neabejotinai skatina augti ir vėžio ląsteles:) . Pridėkime daug cukraus, redbulio, mąstymo (apie tai, kas kenkia) trūkumą. Pridėkime dar poilsio trūkumą-miegas mums labai svarbus, nes poilsio metu vyksta minėtas organizmo remontas. Vualia-turime mirtiną kokteilį, kuris per kelis metus žmogų paguldo po žeme. Kaip gyventi-rinktis jums.