“Eisiu į valdžią”?

Gražiai skamba tie politikų pažadai. “Darysim darysim DARYSIM D-A-R-Y-S-I-M!!!”. Tik esminis klausimas-ar tikrai? Kiek pabendrauji su bendrapiliečiais, visi spindi nusivylimu ir nepasitikėjimu-“visi jie melagiai”, “nieko nepadarė”, “tik daug žada”. Dar daugiau desperacijos prideda dabartiniai skandalai-vieni blizga švarumu, iki purvina mėšlu smirdanti dėmė ant pilvo išlenda (ne dėl to, kad pilvas kiauras), kiti už mūsų pinigus parduoda mums kažką pigaus labai brangiai, o papriekaištavus pasako “o kas čia tokio??” Dar kiti įgrūda daugiaaukštį kur soduose ar senamiesčio širdyje, o pažįstamas teisėjas gyventojus, kovojančius už savo interesus, nubauduoja-“turi kažką prieš? Susimokėk!”. Galimi trys variantai-iš dalies dabartinė situacija, korporatokracija, kai politiką diktuoja verslažmogiai (verslininkais vadinti jų noras nekyla), miniokratija (arba ochlokratija, dar prisimenu iš 11 klasės vadovėlio), kai valdo išprotėjusi minia, pamiršusi racionalumą plėšanti paklodę į save, normali demokratija, kai teisėtą interesą turinčių teisės apginamos prieš neteisėtai besielgiantį ir kitų interesus paminantį. Kol kas valdo verslažmogiai, nes, net žiniasklaidai paviešinus jų purvinus darbus, neretai viską stengiamasi užglaistyti. Laimei, ne taip, kaip kaimynystėje, kur visi sako “Heil Putin!”-dar turime vilties, kad viskas bus sutvarkyta. Tačiau tai, kad labai yra ką tvarkyti, kad skandalai išlenda (po 2-4-6-8 metų), rodo, kad sergame ir stipriai. Galbūt tiesiog dar neišsivadavome iš posovietinės netvarkos?
Šnekant apie darbo kodeksą, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, gerai, kai darbo santykiai liberalizuojami, kai viskas paprasta: prireike-atleidai. tačiau tai reiškia, kad darbuotojo teisių sumažės, atsiras galimybių vykdyti prieš jį diktatą “nepatinka? eik lauk!”. O darbo kodeksas ir darbo teisė juk ne šiaip atsirado-prisiminkime vaikus, dirbusius (ir kai kur dar tebedirbančius) kasyklose, darbdavius, stovinčius su bizūnu šalia, prisiminkime ir situaciją, kuri buvo prieš 15-20 metų, kai visi gavo varganas algas ir su pavydu žiūrėjo į vakarus-nuo to mus dabo kodeksas ir saugo (ar turi saugoti). Liberalizavus darbo kodeksą, darbuotojui padidės rizika, o darbdavys įgis daugiau derybinės galios sudarant įdarbinimo sandorį. Prisimenant dar neseniai buvusias sąlygas, naujosios salygos atrodo šiek tiek abejotinai. Argi ne dėl to atsirado emigracija, dėl kurios dabar visi (ypač tie, kurie jau neberanda pigios darbo jėgos) verkšlena? Ta “darbo jėga” yra ne šiaip keli šimtai niutonų ar džaulių, pajudinantys vežimą-tai žmonės su emocijomis, norais, svajonėmis, vizijomis. neapsikentę baisių mokesčių, mažų atlyginimų, didelių kainų, išnaudojimo, jie visi pakėlė sparnus (ir jau susuko lizdus, tik deja, kitose šalyse). Liberalizuokime darbo kodeksą, atriškime rankas darbdaviams, tik įdomu, ką apie tai darbuotojai pamanys? (manau jau aišku-sukels naujų svarstymų “nu kodėl čia jie visi emigruoja??”). Žinoma, nesakau, kad nereikia jo liberalizuoti-laisvės čia reikia. Tuo labiau, dabar, daugumai darbo jėgos išvykus, jau nebeišeina taip paprastai piknaudžiauti savo galiomis “nepatinka? Išeik, už durų eilė norinčių laukia”-jei jis paklausys ir išeis, kažką kitą kvalifikuotą į jo vietą, kiek teko girdėti, tikrai nelengva bus rasti. Jau prieš tai kažkuriame post’e rašiau ir dar pasikartosiu-dabartinis darbdavių verkšlenimas yra jų elgesio rezultatas, neengiant ir sudarius geresnes salygas dirbti, pasirūpinus, kad darbuotojas būtų pavalgęs, pailsėjęs, patenkinęs kitus poreikius, jis niekur kitur vykti nenorės. Aišku, tai atsiremia į pinigus, tačiau mastyti reikia į priekį, kartais tenka pasiaukoti, kad kitam būtų gerai, nes tai-strateginis žingsnis. Aš, kaip turintis mažą versliuką ir perkantis paslaugas iš kitų mažų versliukų, stengiuosi neskriausti jų vykdytojų-suprantu, kad ir man, ir jiems gyventi reikia. Jei save užsmaugsiu, viska jiems atiduodamas-man bus blogai, jei nuo jų devintą kailį nuderėti dantis sukandęs stengsiuosi-jie spjaus ir išvažiuos, o tada blogai bus ir jiems, nes “paliks savo tėvynę”, ir man, nes prarasiu puikų amatininką, paslaugų teikėją, prekės pardavėją. Tai-kaip pseudo darbo santykiai, tik niekas (kol kas) neįdarbintas. O organizuoti viską reikia tinkamai-valgyti juk visi nori. Smagu būtų, jei ir kiti verslininkai apie tai pagalvotų-tai juk ilgalaikė strategija, tai mūsų rinkos vystymas-juk iš mūsų pirks tie, kurie pas mus dirba, pirks tais pinigais, kuriuos jiems (kaip atlyginimą arba pelną nuo pardavimo/paslaugos) sumokėjome.
Pabaigai pridursiu, kad situacija man primena beįsiplieskiantį gaisrą, ar skestančią valtį. Ateina momentas, kai reikia pačiam gelbėtis (kai jau matai, kad šakės), iš pat pradžių būna momentas, kai lauki, kol kas iniciatyvos imsis, o tarp šių momentų yra dar vienas-“niekas nieko nedaro!! Laikas pačiam iniciatyvos imtis, kol šakės neatejo!”. Todėl ir kyla toks klausimas, kaip post’o pavadinime…

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.