Gal reikalingas globalizacinis cikliškumas?

Ne kartą esu skaitęs, žiūrėjęs į ta globalizaciją ir mastęs, o bemastant minčių kilę visokių. Visi po truputy jungiasi, sienos tirpsta, pasaulis tampa “globalus”. Imkime organizacijas ir valstybes kaip struktūrinius vienetus. Šie vienetai tarpusavyje konkuruoja, kaip konkurencijos rezultatą sukurdame geresnį, pigesnį, įdomesnį, naudingesnį produktą. Be abejonės, jei konkuruoti nereiktų, vargu, ar toks “-esnis” būtų kuriamas, nes juk kam to reikia? Kai konkuruoji, plėšytis ir draskytis privalai, nes priešingu atveju tave aplenks. Konkuruodamas sukuri kažką savito, unikalias technologijas, metodologijas, žinias, medžiagas ir tas kažkas dažnai skiriasi nuo konkurentų, be to, netgi saugomas autorinių teisų. Susiliejant dviems struktūriniams vienetams, minėti dalykai irgi susilieja-tu pagaliau gauni teisę prisiliesti prie (jau eks-)konkurento technologijų, apie kuries prieš tai tik svajoti buvo galima. Tačiau vėlgi-susiliejai, vadinasi, konkurencinė įtampa sumažėjo. Tokios “entropijos” principu galiausiai turėtų likti viena superįmonė arba tą kandidatę į superįmones suvalgytų progresas. Na, o superįmonė vartotojams nežada nieko gero-tai juk monopolis, konkurencijos nulis, pastangų irgi daug mažiau. Valstybiniu lygmeniu lygiai taip pat-darbo jėga išlekia į turtingesnes vietas, jose priverčia mažinti darbo jėgos kainas, pykdydama vietinius, pinigus parsiunčia savo artimiesiems, pagaliau, pakeičia imigracijos vietos kultūrą (pavyzdžiui musulmonai krikščioniškoje Britanijoje). Žodžiu, rezultatas yra unikalumo mažėjimas.
Todėl bent mano trenkta kavos įkalusi galva, kurią kai kurie vadina protinga, siūlo  kartais viska sugriauti ir pradėti nuo pradžių. Tokiu atveju tikrai sukuriama kažkas naujo, nes juk, perkeltine prasme mastant, nauji pamatai, naujos sienos, nauji vamzdžiai-naujas namas. Lygiai taip pat galėtų būti ir pasaulyje. Įmonės, valstybės galėtų tai lietis ir globalizuotis, tai išsiskirti, susibreakup’inti ir po to kurti kažką savo, kažką naujo. O po kiek laiko-vėl susijungti, kad pasidalintų tarpusavyje tuo, ka yra sukūrę. Politiniu, valstybiniu aspektu tai jau ir vyksta. Globalizacija, sumaišyta su masine imigracija, ima kelti pyktį ir pasišlykštėjimą, šalys narės masto išsiskirti, pasidalinti turtą ir sukti savo keliu, būti nepriklausomos. Ir iš dalies tai galbūt net gerai dėl anksčiau minėtos priežasties-pasidalinote viskuo, o dabar skirkitės ir vėlm kažką naujo galvokite, konkuruokite. Tik, mano manymu, dabartinis globalizacijos byrėjimas pernelyg ankstyvas-dar per mažai kartu nuveikėme, kad jau galėtume pradėti savarankišką gyvenimą.