Dvireikšmiškumo laikai

Žiūrėdamas į į teismą atvedamo motiną uždusinusio kauniečio nuotrauką, prisiminiau Siriją su jos prezidentu Assadu. Bet ne dėl to, kad abu kažką žudė, bet dėl dvireikšmiškų situacijų ir gyvenimo filosofijos. Sirijoje susikirto Amerikos ir Rusijos interesai-Amerika buvo prieš diktatorių, Rusija palaikė jį kaip sąjungininka. Todėl amerikiečiai rėmė Sirijos sukilėlius, kovojančius prieš Assadą, siekdami jį nuversti. Deja deja… Gavosi taip, kad, remdami sukilėlius, pasyviai rėmė ir ekstremalius islamo radikalistus Daesh (ISIS).Iš pat pradžių man įdomu buvo, kaip viskas baigsis-vieni žudė žmones, kiti irgi žudė žmones. Žodžiu, Amerikai iš dviejų blogybių reiėjo rinktis vieną-arba neliesti Assado, arba remti kitus žudikus. Amerikiečiai pasirinko, bet, mano akimis žiūrint, neaišku, ar pasirinkimas tikrai geras buvo, pats nežinočiau, ką rinktis tokioje nevienareikšmiškoje situacijoje ir, panašu, kad ne be reikalo. O pasaulio galingųjų pasirinkimo rezultatas vistiek buvo nekaltų žmonių mirtys-paliksi Assadą-pateisinsi cheminio ginklo naudojimą, nepaliksi-pateisinsi Daesh, kapojančią galvas. Žodžiu, gero varianto nėra. Kitas klausimas-prie ko čia kaunietis? Atsakymas-čia situacija irgi nėra vienareikšmiška. Viena vertus, niekšas siaubūnas nužudė savo mamą, ta, kuri jį gimdė, augino, mokė! Bet, kita vertus, mama sunkiai sirgo, jai reikėjo nuolatinės slaugos, priežiūros. Tai žinau, nes pats savo a.a. močiutės slaugyme dalyvavau ir žinau, kad viskas nėra gražu, paprasta, pigu. Aišku, mano močiutė buvo gyvybinga, po operacijos pasveikusi dar vasarą česnakus sodino. Tačiau, šiaip ar taip, kokybiška reabilitacija buvo nepigi, o slaugos namuose aptarnavimas apgailėtinas. Lygiai taip pat su slauga-arba žmogus kaip nelaistoma gėlė nuvysta, arba profesionalams reikia atseikėti baisias pinigų sumas, kad tam žmogui padėtų remtis į gyvenimą. O kur atvejai, kai ligonis ar senukas visam likusiam gyvenimui prie lovos prikaustomas, kur atvejai, kai griaužia vėžys, išsėtinė sklerozė, kitos ligos? Ne vieną atvejį esu girdėjęs, kai senukai sako, kad nebenori gyventi, ne vieną atvejį esu girdėjęs, kai patys savo noru pasitraukia iš šio pasaulio. Tokiu atveju visai pateisinu eutanaziją-žmogui, kuris siaubingai kenčia, kur baisūs skausmai, kur milžiniškos pinigų sumos gydymui (kurių uždirbimas ėda ir artimųjų gyvenimus-arba ari, arba pats slaugai artimąjį ir nuosavo gyvenimo nebeturi), geriau pačiam apsispręsti ir savo noru su gydytojų pagalba pasitraukti, nei kankintis. Kai pagalvoji, mes net gyvūnams esame gailestingesni-jei prognozės pesimistinės, dažnai siūloma gyvūną užmigdyti. O žmogų? 83 metų senukas prijungiamas prie įrangos, kad palaikyti jo gyvybę, nors realiai tas gyvybės palaikymas neturi prasmės-žmogus jau nebe žmogus, o tik kūnas be samonės, dirbtinai palaikomas, netgi galimybės sąmonę atgauti nebeturi. O artimieju, kurie apie jį laksto, patys iš esmės negyvena, nes gyvena tik kaip slaugytojai, patys stresu ir sunkiu slaugos darbu ėda sau sveikatą, patys nuskursta, nes visi pinigai eina į slaugą. Aš labai abejoju, ar tokį pasirinkimą galima laikyti humanišku-vietoje vieno žmogaus, kuriam vilčių iš esmės nėra, atsiranda ir antras, kurio prognozė irgi nukrypsta žemyn ir gyvenimas sutrumpėja bent dešimčia metų.
Kur čia dviprasmiškumas? Ogi priešpriešoje “jis geras, o jis blogas”, “gyventi gerai, mirti blogai, atimti gyvybę dar blogiau”. Tačiau atėjo toks momentas, kai taip konkrečiai suskirstyti nebeįmanoma-tenka rinktis tarp dviejų blogybių ir vieną iš jų bandyti pateisinti. Galbūt tiesiog mūsų savimonė transformuojasi, o gal tiesiog evoliucionuojame ir į tokius apsisprendimus žiūrime iš kitos pusės. Gal kaunietis, nužudęs savo motiną, iš tiesų ir nebuvo negailestingas žvėris-gal ir visai humaniškai pasielgė, nutraukdamas mylimos sunkaii sergančios mamos kančias ir išsiųsdamas ją į aną pasaulį? O gal užuot palaikius sukilėlius kartu su Daesh ir smerkus Assadą buvo galima surasti dar kitokį sprendima?