Gal reikalingas globalizacinis cikliškumas?

Ne kartą esu skaitęs, žiūrėjęs į ta globalizaciją ir mastęs, o bemastant minčių kilę visokių. Visi po truputy jungiasi, sienos tirpsta, pasaulis tampa “globalus”. Imkime organizacijas ir valstybes kaip struktūrinius vienetus. Šie vienetai tarpusavyje konkuruoja, kaip konkurencijos rezultatą sukurdame geresnį, pigesnį, įdomesnį, naudingesnį produktą. Be abejonės, jei konkuruoti nereiktų, vargu, ar toks “-esnis” būtų kuriamas, nes juk kam to reikia? Kai konkuruoji, plėšytis ir draskytis privalai, nes priešingu atveju tave aplenks. Konkuruodamas sukuri kažką savito, unikalias technologijas, metodologijas, žinias, medžiagas ir tas kažkas dažnai skiriasi nuo konkurentų, be to, netgi saugomas autorinių teisų. Susiliejant dviems struktūriniams vienetams, minėti dalykai irgi susilieja-tu pagaliau gauni teisę prisiliesti prie (jau eks-)konkurento technologijų, apie kuries prieš tai tik svajoti buvo galima. Tačiau vėlgi-susiliejai, vadinasi, konkurencinė įtampa sumažėjo. Tokios “entropijos” principu galiausiai turėtų likti viena superįmonė arba tą kandidatę į superįmones suvalgytų progresas. Na, o superįmonė vartotojams nežada nieko gero-tai juk monopolis, konkurencijos nulis, pastangų irgi daug mažiau. Valstybiniu lygmeniu lygiai taip pat-darbo jėga išlekia į turtingesnes vietas, jose priverčia mažinti darbo jėgos kainas, pykdydama vietinius, pinigus parsiunčia savo artimiesiems, pagaliau, pakeičia imigracijos vietos kultūrą (pavyzdžiui musulmonai krikščioniškoje Britanijoje). Žodžiu, rezultatas yra unikalumo mažėjimas.
Todėl bent mano trenkta kavos įkalusi galva, kurią kai kurie vadina protinga, siūlo  kartais viska sugriauti ir pradėti nuo pradžių. Tokiu atveju tikrai sukuriama kažkas naujo, nes juk, perkeltine prasme mastant, nauji pamatai, naujos sienos, nauji vamzdžiai-naujas namas. Lygiai taip pat galėtų būti ir pasaulyje. Įmonės, valstybės galėtų tai lietis ir globalizuotis, tai išsiskirti, susibreakup’inti ir po to kurti kažką savo, kažką naujo. O po kiek laiko-vėl susijungti, kad pasidalintų tarpusavyje tuo, ka yra sukūrę. Politiniu, valstybiniu aspektu tai jau ir vyksta. Globalizacija, sumaišyta su masine imigracija, ima kelti pyktį ir pasišlykštėjimą, šalys narės masto išsiskirti, pasidalinti turtą ir sukti savo keliu, būti nepriklausomos. Ir iš dalies tai galbūt net gerai dėl anksčiau minėtos priežasties-pasidalinote viskuo, o dabar skirkitės ir vėlm kažką naujo galvokite, konkuruokite. Tik, mano manymu, dabartinis globalizacijos byrėjimas pernelyg ankstyvas-dar per mažai kartu nuveikėme, kad jau galėtume pradėti savarankišką gyvenimą.

“Eisiu į valdžią”?

Gražiai skamba tie politikų pažadai. “Darysim darysim DARYSIM D-A-R-Y-S-I-M!!!”. Tik esminis klausimas-ar tikrai? Kiek pabendrauji su bendrapiliečiais, visi spindi nusivylimu ir nepasitikėjimu-“visi jie melagiai”, “nieko nepadarė”, “tik daug žada”. Dar daugiau desperacijos prideda dabartiniai skandalai-vieni blizga švarumu, iki purvina mėšlu smirdanti dėmė ant pilvo išlenda (ne dėl to, kad pilvas kiauras), kiti už mūsų pinigus parduoda mums kažką pigaus labai brangiai, o papriekaištavus pasako “o kas čia tokio??” Dar kiti įgrūda daugiaaukštį kur soduose ar senamiesčio širdyje, o pažįstamas teisėjas gyventojus, kovojančius už savo interesus, nubauduoja-“turi kažką prieš? Susimokėk!”. Galimi trys variantai-iš dalies dabartinė situacija, korporatokracija, kai politiką diktuoja verslažmogiai (verslininkais vadinti jų noras nekyla), miniokratija (arba ochlokratija, dar prisimenu iš 11 klasės vadovėlio), kai valdo išprotėjusi minia, pamiršusi racionalumą plėšanti paklodę į save, normali demokratija, kai teisėtą interesą turinčių teisės apginamos prieš neteisėtai besielgiantį ir kitų interesus paminantį. Kol kas valdo verslažmogiai, nes, net žiniasklaidai paviešinus jų purvinus darbus, neretai viską stengiamasi užglaistyti. Laimei, ne taip, kaip kaimynystėje, kur visi sako “Heil Putin!”-dar turime vilties, kad viskas bus sutvarkyta. Tačiau tai, kad labai yra ką tvarkyti, kad skandalai išlenda (po 2-4-6-8 metų), rodo, kad sergame ir stipriai. Galbūt tiesiog dar neišsivadavome iš posovietinės netvarkos?
Šnekant apie darbo kodeksą, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, gerai, kai darbo santykiai liberalizuojami, kai viskas paprasta: prireike-atleidai. tačiau tai reiškia, kad darbuotojo teisių sumažės, atsiras galimybių vykdyti prieš jį diktatą “nepatinka? eik lauk!”. O darbo kodeksas ir darbo teisė juk ne šiaip atsirado-prisiminkime vaikus, dirbusius (ir kai kur dar tebedirbančius) kasyklose, darbdavius, stovinčius su bizūnu šalia, prisiminkime ir situaciją, kuri buvo prieš 15-20 metų, kai visi gavo varganas algas ir su pavydu žiūrėjo į vakarus-nuo to mus dabo kodeksas ir saugo (ar turi saugoti). Liberalizavus darbo kodeksą, darbuotojui padidės rizika, o darbdavys įgis daugiau derybinės galios sudarant įdarbinimo sandorį. Prisimenant dar neseniai buvusias sąlygas, naujosios salygos atrodo šiek tiek abejotinai. Argi ne dėl to atsirado emigracija, dėl kurios dabar visi (ypač tie, kurie jau neberanda pigios darbo jėgos) verkšlena? Ta “darbo jėga” yra ne šiaip keli šimtai niutonų ar džaulių, pajudinantys vežimą-tai žmonės su emocijomis, norais, svajonėmis, vizijomis. neapsikentę baisių mokesčių, mažų atlyginimų, didelių kainų, išnaudojimo, jie visi pakėlė sparnus (ir jau susuko lizdus, tik deja, kitose šalyse). Liberalizuokime darbo kodeksą, atriškime rankas darbdaviams, tik įdomu, ką apie tai darbuotojai pamanys? (manau jau aišku-sukels naujų svarstymų “nu kodėl čia jie visi emigruoja??”). Žinoma, nesakau, kad nereikia jo liberalizuoti-laisvės čia reikia. Tuo labiau, dabar, daugumai darbo jėgos išvykus, jau nebeišeina taip paprastai piknaudžiauti savo galiomis “nepatinka? Išeik, už durų eilė norinčių laukia”-jei jis paklausys ir išeis, kažką kitą kvalifikuotą į jo vietą, kiek teko girdėti, tikrai nelengva bus rasti. Jau prieš tai kažkuriame post’e rašiau ir dar pasikartosiu-dabartinis darbdavių verkšlenimas yra jų elgesio rezultatas, neengiant ir sudarius geresnes salygas dirbti, pasirūpinus, kad darbuotojas būtų pavalgęs, pailsėjęs, patenkinęs kitus poreikius, jis niekur kitur vykti nenorės. Aišku, tai atsiremia į pinigus, tačiau mastyti reikia į priekį, kartais tenka pasiaukoti, kad kitam būtų gerai, nes tai-strateginis žingsnis. Aš, kaip turintis mažą versliuką ir perkantis paslaugas iš kitų mažų versliukų, stengiuosi neskriausti jų vykdytojų-suprantu, kad ir man, ir jiems gyventi reikia. Jei save užsmaugsiu, viska jiems atiduodamas-man bus blogai, jei nuo jų devintą kailį nuderėti dantis sukandęs stengsiuosi-jie spjaus ir išvažiuos, o tada blogai bus ir jiems, nes “paliks savo tėvynę”, ir man, nes prarasiu puikų amatininką, paslaugų teikėją, prekės pardavėją. Tai-kaip pseudo darbo santykiai, tik niekas (kol kas) neįdarbintas. O organizuoti viską reikia tinkamai-valgyti juk visi nori. Smagu būtų, jei ir kiti verslininkai apie tai pagalvotų-tai juk ilgalaikė strategija, tai mūsų rinkos vystymas-juk iš mūsų pirks tie, kurie pas mus dirba, pirks tais pinigais, kuriuos jiems (kaip atlyginimą arba pelną nuo pardavimo/paslaugos) sumokėjome.
Pabaigai pridursiu, kad situacija man primena beįsiplieskiantį gaisrą, ar skestančią valtį. Ateina momentas, kai reikia pačiam gelbėtis (kai jau matai, kad šakės), iš pat pradžių būna momentas, kai lauki, kol kas iniciatyvos imsis, o tarp šių momentų yra dar vienas-“niekas nieko nedaro!! Laikas pačiam iniciatyvos imtis, kol šakės neatejo!”. Todėl ir kyla toks klausimas, kaip post’o pavadinime…

Branduolinis (arba nebutinai) ginklas kovoje

Žiūrint per Discovery laidą apie laivą su oro pagalve, įsijunge brainstormas. Įsivaizdavau, kaip tokie rusų laivai pultų mūsų Baltijos pakrantę. Tada mintys staiga užkliuvo už branduolinių ginklų.

Kaip žinome, dabar masinio naikinimo ginklus turėti nelabai madinga. Jie labai stiprūs, per stipriai viską nušluotų. Šiais laikais madingi taktiniai branduoliniai ginklai-nedidelės bombelės, kurios nuneštų tam tikrą teritorijos gabaliuką, pavyzdžiui, su karine baze ir įtvirtinimais. Kilo net idėja naujam vardui-“stipraus mažo ploto naikinimo ginklas”-SMNG. Visai genialu-nukreipiate branduolinę (ar nebranduolinę) galvutę į karinę bazę ir iš jos tik šlapia vieta telieka-pasipriešinimo židinys sunaikintas. Galima ir visą miškelį su ten pasislėpusiu būriu (ar batalionu-nežinau kaip tai pavadinti) sunaikinti, nenugriaunant pusės puolamos Lietuvėlės ir neužteršiant žemės, kuri vėliau jūsų bus. Manau, miestą griauti neapsimoka-labai jau daug pinigų vėliau tektų įkišti, kad visą infrastruktūrą atstatyti (užtai ir linksniuoja frazę “ataka apsimoka/neapsimoka”-maždaug per dideli kaštai nenaudingi). Pagaliau ir gyventojai-tai potenciali darbo jėga, kas iš okupacijos, jei vėliau nebus kas dirba?
Įsijungė ir kita mintis-o kaip išvengti branduolinės (arba nebūtinai) taktinės atakos? Tokios atakos esmė-nedideliame plote viską nušluoti (ne tai kad sunaikinti, bet nuvalyti taip, kad NIEKO nebeliktų). Vadinasi reikia arba atitinkamo stiprumo įtvirtinimų, kurie nebijotų smūginės bangos, arba kariuomenę išskirstyti taip, kad nenušluojant visos šalies pajėgų išnaikinti neišeitų. Tai, pavyzdžiui, būtų nedideli būriai, paskirstyti netoli svarbių vietų, kad po atakos sulaikytų priešų pajėgas.
Kitas variantas-lazerinės patrankos, užmaskuotos kokiuose nors tvartuose. Viena naujoviška kovinė galvutė susideda iš kelių užtaisų. Jų raketomis (kaip izraelietiškame “geležiniame kupole”) nenumuši-jie ir savo skrydį kaitalioja, ir apgaulingų manevrų imasi. Tačiau lazerinis pabūklas čia puikiai tiktų-jo šūvis suveikia iš karto, šaudyti gali dažnai, jei tik energijos yra-visus galvutės užtaisus turėtų ne per daug sunkiai numušti. Variantas.

Energetiniai gėrimai

Perskaičiau ką tik straipsnį apie kultūristą, kurį užpuolė vėžys ir kuris pralaimėjo kovą, straipsnio autorius kaltę suvertė ant energetinių gėrimų, kurių “didelis cukraus kiekis pribaigė žmogų”. Vaje vaje, kaltas cukrus, kaltas energetinis gėrimas. Vienas klausimas kyla-kodėl neapkaltino to gėrimo KIEKIO? Pats tuos gėrimus ne kartą esu vartojęs, žinau, kad vienos skardinės užtenka 6 valandoms. Energetinis gėrimas savyje turi tam tikrų medžiagų, įskaitant kofeiną ir tauriną ir vitaminus, kurios “užturbina” protą ir kūną, prideda papildomos energijos. Deja, jei žmogus nepavalgęs, jėgos ir energija neatsiras-jei norite kažką pagreitinti, turite turėti ką ir kaip. Energetiniai gėrimai, kaip minėjau, “užturbina”. Kyla klausimas-o jei savo mašiną nuolat vaikytumėte geriausios traukos režimu? Jau nekalbant apie kuro sanaudas, variklis sugriūtų tikrai ŽYMIAI anksčiau, nei tikėjotės. Taip pat ir su jūsų organizmu-jei nuolat laikysite jį užturbintą, galiausiai kažkas neatlaikys, pavyzdžiui, širdis. Mūsų organizmas-tai ne šiaip 2 litrų motoras su DOHC (daug velenėlių), įpurškimu ir reguliuojamos geometrijos turbina. Jis turi normalaus funkcionavimo režimą, sugeba save “remontuoti”, “tiuninguoti”, prisitaikyti prie jam neįprastų salygų. Buvimas budriam pernelyg ilgai-tai irgi neįprasta sąlyga. Prie jos mūsų kūnas bandys prisitaikyti-ilgainiui kažkokiai keistai medžiagai (t y kofeinui:)) ) atsiras tolerancija, t.y., tas puodelis kavos ar skardinė Bulliaus ims veikti ne taip efektyviai, kaip norėtųsi. Dabar DĖMESIO!! Protingas žmogus supras, kiek savo kūną į ekstremumus galima varyti, jis jam duos pasiilsėti (pasižiūrėkite į sportininkus-ar daug jų nemigę treniruojasi?). Neprotingas supyks, kad “nebėra energijos”, kad “redbulio veikimas baigėsi”, ir išgers dar vieną dozę. O po to dar vieną, dar vieną, kol galiausiai neužteks ir 8 skardinių, kaip tam mirusiam kultūristui. Taip pat su 8 skardinėmis gaus aštuongubą dozę cukraus. Taigi, tokia logika vadovaujantis, mes organizmą “turbinsim”, kol jis prisitaikys, arba kažkas neatlaikys (o sportininkai daro visiškai kitaip, jie treniruojasi, tobulina fizinę firmą, tolygiai, ne staiga čiupdami didžiulį krūvį).
Dėl cukraus jau buvo mokslininkų įrodyta, kad per didelis jo kiekis kenkia, skatina vėžį. Cukrus saldus, jį valgyti malonu, tad, jei nejaučiame saiko ir nepasakome stop, irgi vystosi priklausomybė. Įprotis valgyti kažką saldaus iš tikro atsirado iš mūsų medžiais besikarsčiusių protėvių, kuriems prinokę vaisiai suteikdavo daugiau jėgų, energijos (http://www.livescience.com/2276-love-sweet-life.html). Vaisiai, žinoma, tais laikais buvo retenybė, priešingai nei six packas redbuliaus, kurį galime nusipirkti bet kada ir bet kur.
Kaip minėjau anksčiau, man redbulio skardinės efekto užtenka 6 valandoms. Tai puikiai tinka, jei reikia neužmigti, egzaminui pasiruošti, kažką iš Lenkijos vidurio parvežti nesustojant-energijos ir dėmesio tikrai užtenka. Kaip ir minėjau, BŪTINA užvalgyti-kaip paturbinsi savo kūną, jei malkos sudegę? Bet aš į Lenkiją ekspresu juk nevažinėju kasdien (o jei jūs važinėjate ir nuolat ir kuo skubiau, tai darykite išvadas-savo gyvenimą švaistote vėjais). Jei man reikia-suvartoju tą skardinę, bet po to daugiau jokio redbuliaus nebevartoju, galima sakyti, kūnui skiriu “detoksikaciją”. Tad trumpalaikis “užturbinimas” tikrai neturėtų mano kūno nuvarginti ar išvystyti pripratimo prie kofeino. Na o jei po važiavimo noriu miego, tai išgeriu lovos ir miego, o ne redbuliaus:)
Paskutinis svarbus momentas-mūsų minėtas mires kultūristas buvo kultūristas. Kuo ypatingi kultūristai? Jie stengiasi užsiauginti kuo daugiau svorio, o į ištvermę nesiorientuoja. Kad mėsytė kaip kokiam bekonui augtų greičiau, reikia daug statybinių medžiagų (baltymų), taip pat mėsytė puikiai auga nuo visokių steroidinių preparatų. Na, o tie preparatai, kurie skatina augti raumenų ląsteles, neabejotinai skatina augti ir vėžio ląsteles:) . Pridėkime daug cukraus, redbulio, mąstymo (apie tai, kas kenkia) trūkumą. Pridėkime dar poilsio trūkumą-miegas mums labai svarbus, nes poilsio metu vyksta minėtas organizmo remontas. Vualia-turime mirtiną kokteilį, kuris per kelis metus žmogų paguldo po žeme. Kaip gyventi-rinktis jums.

Vajetau-niekas nepasitiki Seimu!

Pastebėjau, kaip Šimašius palaikino A. Gelūno postą: “Kaip paprašyti pasitikėjimo žmonių, kurie tave pažįsta visai menkai ar visai nepažįsta? Kaip sužadinti pasitikėjimą kandidatu į Seimą – instituciją, kuria pasitiki labai menkas Lietuvos piliečių skaičius?

Bet vis viena prašau: pasitikėkite.”…

Išduosiu paslaptį-o jūs pamėginkite dirbti žmonėms. Kiekvieną karta priimdami sprendimą, pagalvokite apie rinkėjus, kurie už jus balsavo. Jei neturite ką veikti ar fantazija išseko, pagalvokite-kam šiuo metu blogai, kas kenčia nuo problemų, kam būtų galima padėti? Nežinau kaip-juokinga ar apgailėtina pavadinti situaciją, kai Seimo narys atvažiuoja į ligoninės priimamąjį ir tada pasipiktina-“vajei kaip čia viskas negerai! Kiek laukti reikia!”. Kitas Seimo narys staiga pasipiktina kokiais nors beglobiais vaikais. Arba emigracija. Arba švietimu. Arba kainomis. Norisi tik vieną frazę pasakyti-“labas rytas!”. Kur jūs buvote prieš tai? Politiku buvote ir prieš šešis metus-kodėl tada nieko nepastebėjote? Gal labai nepatogu buvo? Nuvažiuokite į kokį kaimą ir pagyvenkite su jais, bent pusę dienos. Pamėginkite į ligoninę nuvažiuoti, surinkite informaciją iš pacientų, iš personalo. Pašnekėkite su mokiniais (arba nusiųskite slaptą savo padėjėją, kad visi nebadytų pirštais “va Seimo narys reklamą darosi!” (p.s. ant kiek prisidirbti visi turėjote, kad taip visi sakytu?!). Surinkite informaciją, tada grįžkite, sušaukite savo padėjėjus, kelis kitus politikus iš savo partijos ir apibendrinkite rezultatus. Tada galvokite galimus sprendimus, išdiskutuokite juos. Jei reikia-su turinčiais problemų tuos sprendimus aptarkite. O tada-jūs juk Seimo narys-imkitės iniciatyvos. Sukurkite protingą, efektyvų, tinkamą tvarkos patobulinimą, ne šiaip kokį su daugybe spragų pažįstamiems, kur po to žiniasklaida pirštais baksnos. Staigus ir “netikėtas” problemos atradimas rodo-jūs nepakankamai viskuo domitės kaip tautos atstovas. Ta problema ten seniai brendo, kaip kokia skylanti namo siena, kol galiausiai ėmė plytos byrėti. Kad nepastebėjote to seniau-jums turėtų būti GĖDA, toks pastebėjimo vėlavimas rodo, kad per daug kitais reikalais buvote užsiėmę. O tai, kad jumis nepasitiki, rodo, kad jūs ne tik problemų laiku nepastebite, bet ir sprendimo imtis nenorite.
Apie paskutinius komentarus dėl emigruojančios tautos išvis nėra ką pasakyti. Į sceną traukia problemas-“visi emigruoja”, “reikia šviesti juos”, “kviesti sugrįžti”. Keisčiausia, kad niekas problemos šaltinio neištraukia į dienos šviesą-žmonės nusivylę, jais nesirūpinama, jie skurdinami, ignoruojami, išnaudojami-kodėl šitų problemų spręsti niekas nesiima? Atlyginimus darbdaviai sukande dantis didina, kai darbuotojų jau nebėra, kai jie jau seniai išvykę ir kokioje nors Britanijoje sukūrę savo šeimas, nusipirkę namus. Prieš tai darbdaviai nepamastė globaliau, toliau į priekį-“kiek mes galėsime tokius žemus atlyginimus laikyti? Kokia ateitis mūsų ekonomikos, mūsų šalies laukia?”. Jei šį klausimą pradėjus gvildenti, būtų galima mastyti apie kažkokią strategiją, planuoti, kaip kelti atlyginimus, kokie ryšiai reikalingi su darbo rinka, įdarbinta darbo jėga, nes jie galų gale juk irgi žmonės. Atlyginimai tada jau anksčiau būtų pradėję kilti, anksčiau būtų tinkamos socialinės apsaugos normos priimtos. Žodžiu, proaktyviai (iš anksto), o ne reaktyviai (tada, kai jau visi išvažiavę ir verslo neina plėsti, nes nebėra kam dirbti) mastant ir dirbant, būtų buvę galima išvengti emigracijos, socialinės degradacijos (kai tikras vyras tas, kuris daug degtinės kaime išgeria), valstybinių paslaugų (švietimo, medicinos, policijos) kokybės degradacijos.
Korupcijos skandalai rodo, kad TIK DABAR imtasi šių, (post)sovietinių problemų sprendimo. Dvidešimt metų (pirmuosius penkis metus pavadinkime persitvarkymo metais, ne viskas juk taip paprasta) tos problemos brendo, tiek pat metų kažkas šiltai sėdėjo ir kišenes pildė, tingėjo ir panašiai. Žodžiu, reikalingi efektyvumo sprendimai 20 metų vėluoja ir niekas jų nė nepalietė. Korupcija rodo, kad kai kurie (o gal net dauguma) vis dar masto “aš” o ne “mes”-“svarbu man gerai, o kad iš kitų kišenės, tai man vienodai”. Laikas būtų tai suprasti ir pakeisti-“mes” yra vakarietiškumo, modernumo, progresyvumo indikatorius, kur visi suvokia, kad jie yra svarbi, nors ir mažytė, didelio mechanizmo, vadinamo jų valstybe, dalis.

Tado tv conceptas

Tai butu TV, kurios isskirtinis tikslas-skatinti dometis ir mokytis. Per tv butu rodomos laidos apie technika, technologija, moksla-versla, finansus, marketinga, psichologija, chemija, fizika, biologija. Per tv rodytu paskaitas apie finansus ir ekonomika, fizika, chemija, biologija rodytu repotazus apie traukinius, laivus, ekskavatorius ir kita technika arba tiesiog rodytu filmukus is youtubes-elektra traukiniai aviacija transportas eismas zmones statybos visokie hackai ir konstravimas ir t.t. Taip pat padetu zmogui, atvertu akis, leistu nebebuti marionete, issprestu gyvenimiskas problemas.

Pirmadienis-transporto diena. Butu traukiniai, ju valdymas, varikliai, lektuvai, ju remontas, autotransportas, tiltai ir ju statyba, keliu tiesimo koncepcijos-nuo planavimo, projektavimo, eismo skaiciavimo, iki komunikaciju tiesimo, kelio tvarkymo (pagrindo, asfalto zenklu). Tiltai, ju veikimo principai, ka per sunkus sunkvezimis daro keliui, kodel mums atrodo, kad greitai lekti saugu, nors is tikro nesaugu. Sviesoforai, zalioji banga. Kas yra greideris, kam jis naudojamas? Kaip jis vairuojamas? Kas yra buldozeris? Kaip veikia draglainas?

Antradienis-fizikos ir chemijos diena. Kokia nors fizikos sritis, pvz, medziagu atsparumas. Kodel medziagos tokios o ne kitokios, kas buna, kai jas sukam, lenkiam, spaudziam, kaip paskaiciuoti ju tvirtuma. Ka priedai daro medziagai. Medziagu busenos, tamprumas, atsparumas. Statau nama-kaip paskaiciuoti jo tvirtuma? Toliau-elektronika. Puslaidininkiai, ju veikimo principai. Ka as galeciau su jais susikonstruoti? Kaip visa tai skaiciuojama? varzos, kondensatoriai, elementu deriniai ir ju veikimas, pvz RC, LC filtrai, diodu tilteliai, buck boost konverteriai, virpesiu konturai. Chemija: rugstys, sarmai, kaip jie veikia ir kodel. Kokios rugstys ir sarmai aplink mus? Kodel soda burbuliuoja, kodel cocacola nueda rudis? Ir ar tiesa, kad musu skrandyje yra rugstis, piktesne uz cocacola?

Treciadienis-verslo diena. Ekonomikos principai-pasiula ir paklausa. Kodel kaina tokia o ne kitokia? Kaip man pasiskaiciuoti kaina? Kaip zinoti, kad bankrotas pareina? Ir kas yra bankrotas, kas per ji vyksta? Kam priklauso turtas? Kokie yra imones rodikliai, ka jie reiskia? Makroekonomika: kas tie pinigai? Kas juos isrado, kaip jie veikia? Kodel pinigu buna per mazai arba per daug ir ka tada daryti? Kaip veikia tie investuotojai, kaip pasirenkamos investicijos? Derybos-kodel zmones derisi, kodel pardaveja atsisako nuleisti kaina ir kaip ja priversti? Marketingas: sugalvojau ideja-kaip zinoti, ar ji tinkama? Kodel kai kurios idejos zlunga? Rizikos valdymas-kas ta rizika ir akip ji skaiciuojama? Rizika-tai ne pavojus, tai-tikimybe, kad kazkas ivyks ne taip, kaip planavome.

Ketvirtadienis-kompiuteriu diena. Kompiuteriniai algoritmai-kaip jie veikia? Kokios yra duomenu strukturos, kas tie kintamieji, masyvai, kaip jie veikia? Kokius kintamuosius, masyvus mes turime savo galvoje? Ar mes is tikro vykdome programas? Mikroprocesoriai-kas yra ju viduje, kaip jie veikia? Kur as galiu panaudoti mikroprocesoriu, kur galiu ji nusipirkti? Kaip man ji susiprogramuoti? Kaip veikia Linux, kuo ji skiriasi nuo Windows, kaip galiu tinkamai panaudoti Linux? Kaip veikia kompo RAM, kietasis diskas? Kodel vieni kompiuteriai geresni uz kitus, kas yra ju viduje? Kodel kompiuterius reikia priziureti, kaip tai daryti?

Penktadienis-strategijos, politikos ir istorijos diena. Kaip atsiranda civilizacijos? Kaip ir kodel jos suzlunga? Kas yra demokratija, autoritarizmas, kaip tai veikia ir kada geriau? Kas yra karas, kada jis ivyksta, koku karu buna? Kaip laimeti kara, kokius ginklus naudoti? Kokios buna karo strategijos? Kas apskritai yra strategija, kaip man ja nusistatyti? Kaip Amerika tapo Amerika, kokie karai ten buvo ir del ko? Kokia dabar yra Amerikos kultura ir kodel? Indija-kodel ji tokia o ne kitokia? Kas suformavo Indijos kultura? Kas ta kolonizacija, kodel ir kieno deka civilizacija pleciasi? Britu kolonizacija-kaip ji vyko ir kodel? Kokia buvo britu kolonizacijos Indijai nauda ir zala? Ka daryti, kad mano civilizacija nesuzlugtu? Su kokiomis problemomis gali tekti kovoti? Kodel viena civilizacija sueda kita? Kas butu, jei pas mus atskristu ateiviai, kokia galetu buti ju civilizacija?

Sestadienis:pasidaryk pats diena. Kaip pasidaryti stala? kede? Kaip susitvarkyti elektra? Kokie saugumo reikalavimai? Kokios gali buti architekturos, kokie konceptai, principai ir kodel? Koki nama galeciau pasistatyti, kaip ji statyti, i ka ziureti? Kaip galima zaisti su spalvom, medziagom? Kaip galima pasilengvint gyvenima, ka galima pasigaminti is segtuku, smeigtuku, folijos, pleveles? Kur panaudoti sena padanga? Kaip sode pasijungti vandeni? Kaip pasidaryti saules/vejo elektrine?

Sekmadienis-filosofijos ir zmogaus diena. Kaip motyvuoti save? kaip netingeti? Ka darau blogai, kaip pasikeisti? Kokia zmoniu psichologija, kaip susirasti vaikina, mergina? Nemoku bendrauti, kaip ismokti, kaip tai daro kiti? Rukymas, gerimas, kaip tai veikia ir kaip to atsikratyti? Darbas:jauciuosi pervarges-ka daryti? Sefas mane engia-kaip pasipriesinti? Kokia gyvenimo prasme, ka gero nuveikiau, ka reiktu nuveikti, kaip issiaiskinti? Per daug nervinuosi, kaip atsipalaiduoti? kaip nebepykti? Kaip nebeimti i galva piktu zodziu? Kas yra vertybes ir kokios yra pas mane? Kaip tos mano vertybes veikia mano ir kitu gyvenima? As intravertas/ekstravertas-kaip man elgtis?

Visi-priešai? Ar visi-draugai?

Šiandien akis užkliuvo už straipsnio delfyje, anot kurio “pagreitį įgavusios pilietinės iniciatyvos greitai susiejamos su Maskvos pinklėmis, šiomis iniciatyvomis patikėję žmonės išvadinami vatnikais – ir diskusija baigta.” Su straipsniu negaliu nesutikti-tikrai įaudrinti protai darosi pasyvūs ir, esant tikrai grėsmei, gali sureaguoti neadekvačiai. Negalime ir užmerkti akių į tai-jei visus gąsdinimus atmesime, imsime sekti paskui “liaudies protesto prieš maximą” sekėjus.

Vėlgi, esminė bėda-vyksta karas. Informacinis karas. Priešiškos jėgos bando pasinaudoti situacija, sukiršinti, nesvarbu, ar einame už kažką, ar prieš kažką. Pats prisiminiau kelias idėjas, kurias kažkada buvau sugalvojęs. Viena iš jų-“triukšmaujantis kaimynas ir inercija”. jei turime triukšmaujantį kaimyną, kuris tai daro nuolat, galime jam puikiai atkeršyti. patriukšmaukime ir patys. Jei kaimynas jau yra blogai pagarsėjęs (ir perkeltine prasme, ir tiesiogine), jei mes garsiai grosime, malkų vistiek gaus kaimynas. Iš inercijos. Kodėl? Išgirdus triukšmą, kokia pirma asociacija bus? “Vėl JIS triukšmauja!” O kad triukšmaujame mes, galės jis pats (beviltiškai) įrodinėti-kaltininkas juk aiškus-jis:)

Kita strategija-“jei jau vistiek beviltiška, tai tegu viskas sugriūna”. Esmė-jei kažkas kažko reikalauja, prisijunkime prie jų, reikalaukime dar garsiau ir daugiau, judinkime tą namą, kol jis pradės griūti. Reikalaukime tol, kol kažkas nebepasikęs ir paauklės tą “reikalautoją”. Vėlgi-kaltas bus jis, nes reikalavo. Lygiai taip pat galime sugadinti reikalus vatnikams-reikia prisijungti prie jų komentaruose ir rėkti dar daugiau, reikalauti dar akivaizdžiau, įsilieti, o tada modifikuoti reikalavimų srautą, kad slapti kėslai taptų nebeslapti. Visi planai vatnikams sužlugs, nes bus akivaizdu, kokie tie planai.

O kaip atsiriboti ir netapti vatnikų įrankiu? Manau nesunku-reikia įterpti antivatnikišką, antiputinišką gaidelę į kiekviena savo nuosavą riksmą. Joks vatnikas nerėks kartu, nes tai reikštų jų pačiu planų sugadinimą, veikimą ne pagal schema, veikimą ne ta kryptimi, kuria reikėtų. Svarbiausia per anksti nepavargti, vykdyti savo planą ir nepamiršti, kad vyksta karas, kad kažkas pasiruošęs išnaudoti musų momentą ir patiems būti tam pasiruošus.

Top economic books

Top 10 economics books of the last 100 years

1. (1,597 votes) John Maynard Keynes, General Theory of Employment, Interest and Money (1936)

2. (1,027) Karl Polanyi, The Great Transformation (1944)

3. (927) Joseph A. Schumpeter, Capitalism, Socialism & Democracy (1942)

4. (780) John Kenneth Galbraith, The Affluent Society (1958)

5. (731) Hyman Minsky, Stabilizing an Unstable Economy (1986)

6. (687) Thomas Piketty, Capital in the Twenty-First Century (2014)

7. (583) Joan Robinson, The Accumulation of Capital (1956)

8. (582) Michal Kalecki, Selected Essays on the Dynamics of the Capitalist Economy(1971)

9. (580) Amartya Sen, Collective Choice and Social Welfare (1970)

10. (500) Piero Sraffa, Production of Commodities by Means of Commodities (1960)