Gal reikalingas globalizacinis cikliškumas?

Ne kartą esu skaitęs, žiūrėjęs į ta globalizaciją ir mastęs, o bemastant minčių kilę visokių. Visi po truputy jungiasi, sienos tirpsta, pasaulis tampa “globalus”. Imkime organizacijas ir valstybes kaip struktūrinius vienetus. Šie vienetai tarpusavyje konkuruoja, kaip konkurencijos rezultatą sukurdame geresnį, pigesnį, įdomesnį, naudingesnį produktą. Be abejonės, jei konkuruoti nereiktų, vargu, ar toks “-esnis” būtų kuriamas, nes juk kam to reikia? Kai konkuruoji, plėšytis ir draskytis privalai, nes priešingu atveju tave aplenks. Konkuruodamas sukuri kažką savito, unikalias technologijas, metodologijas, žinias, medžiagas ir tas kažkas dažnai skiriasi nuo konkurentų, be to, netgi saugomas autorinių teisų. Susiliejant dviems struktūriniams vienetams, minėti dalykai irgi susilieja-tu pagaliau gauni teisę prisiliesti prie (jau eks-)konkurento technologijų, apie kuries prieš tai tik svajoti buvo galima. Tačiau vėlgi-susiliejai, vadinasi, konkurencinė įtampa sumažėjo. Tokios “entropijos” principu galiausiai turėtų likti viena superįmonė arba tą kandidatę į superįmones suvalgytų progresas. Na, o superįmonė vartotojams nežada nieko gero-tai juk monopolis, konkurencijos nulis, pastangų irgi daug mažiau. Valstybiniu lygmeniu lygiai taip pat-darbo jėga išlekia į turtingesnes vietas, jose priverčia mažinti darbo jėgos kainas, pykdydama vietinius, pinigus parsiunčia savo artimiesiems, pagaliau, pakeičia imigracijos vietos kultūrą (pavyzdžiui musulmonai krikščioniškoje Britanijoje). Žodžiu, rezultatas yra unikalumo mažėjimas.
Todėl bent mano trenkta kavos įkalusi galva, kurią kai kurie vadina protinga, siūlo  kartais viska sugriauti ir pradėti nuo pradžių. Tokiu atveju tikrai sukuriama kažkas naujo, nes juk, perkeltine prasme mastant, nauji pamatai, naujos sienos, nauji vamzdžiai-naujas namas. Lygiai taip pat galėtų būti ir pasaulyje. Įmonės, valstybės galėtų tai lietis ir globalizuotis, tai išsiskirti, susibreakup’inti ir po to kurti kažką savo, kažką naujo. O po kiek laiko-vėl susijungti, kad pasidalintų tarpusavyje tuo, ka yra sukūrę. Politiniu, valstybiniu aspektu tai jau ir vyksta. Globalizacija, sumaišyta su masine imigracija, ima kelti pyktį ir pasišlykštėjimą, šalys narės masto išsiskirti, pasidalinti turtą ir sukti savo keliu, būti nepriklausomos. Ir iš dalies tai galbūt net gerai dėl anksčiau minėtos priežasties-pasidalinote viskuo, o dabar skirkitės ir vėlm kažką naujo galvokite, konkuruokite. Tik, mano manymu, dabartinis globalizacijos byrėjimas pernelyg ankstyvas-dar per mažai kartu nuveikėme, kad jau galėtume pradėti savarankišką gyvenimą.

Branduolinis (arba nebutinai) ginklas kovoje

Žiūrint per Discovery laidą apie laivą su oro pagalve, įsijunge brainstormas. Įsivaizdavau, kaip tokie rusų laivai pultų mūsų Baltijos pakrantę. Tada mintys staiga užkliuvo už branduolinių ginklų.

Kaip žinome, dabar masinio naikinimo ginklus turėti nelabai madinga. Jie labai stiprūs, per stipriai viską nušluotų. Šiais laikais madingi taktiniai branduoliniai ginklai-nedidelės bombelės, kurios nuneštų tam tikrą teritorijos gabaliuką, pavyzdžiui, su karine baze ir įtvirtinimais. Kilo net idėja naujam vardui-“stipraus mažo ploto naikinimo ginklas”-SMNG. Visai genialu-nukreipiate branduolinę (ar nebranduolinę) galvutę į karinę bazę ir iš jos tik šlapia vieta telieka-pasipriešinimo židinys sunaikintas. Galima ir visą miškelį su ten pasislėpusiu būriu (ar batalionu-nežinau kaip tai pavadinti) sunaikinti, nenugriaunant pusės puolamos Lietuvėlės ir neužteršiant žemės, kuri vėliau jūsų bus. Manau, miestą griauti neapsimoka-labai jau daug pinigų vėliau tektų įkišti, kad visą infrastruktūrą atstatyti (užtai ir linksniuoja frazę “ataka apsimoka/neapsimoka”-maždaug per dideli kaštai nenaudingi). Pagaliau ir gyventojai-tai potenciali darbo jėga, kas iš okupacijos, jei vėliau nebus kas dirba?
Įsijungė ir kita mintis-o kaip išvengti branduolinės (arba nebūtinai) taktinės atakos? Tokios atakos esmė-nedideliame plote viską nušluoti (ne tai kad sunaikinti, bet nuvalyti taip, kad NIEKO nebeliktų). Vadinasi reikia arba atitinkamo stiprumo įtvirtinimų, kurie nebijotų smūginės bangos, arba kariuomenę išskirstyti taip, kad nenušluojant visos šalies pajėgų išnaikinti neišeitų. Tai, pavyzdžiui, būtų nedideli būriai, paskirstyti netoli svarbių vietų, kad po atakos sulaikytų priešų pajėgas.
Kitas variantas-lazerinės patrankos, užmaskuotos kokiuose nors tvartuose. Viena naujoviška kovinė galvutė susideda iš kelių užtaisų. Jų raketomis (kaip izraelietiškame “geležiniame kupole”) nenumuši-jie ir savo skrydį kaitalioja, ir apgaulingų manevrų imasi. Tačiau lazerinis pabūklas čia puikiai tiktų-jo šūvis suveikia iš karto, šaudyti gali dažnai, jei tik energijos yra-visus galvutės užtaisus turėtų ne per daug sunkiai numušti. Variantas.