AI Is bad for us-because we are bad

I caught a thought on the AI question-“AI is bad for us! No it isnt!” But lets see whats going on right now-Syria is turned into rubble, refugrants are flushed into Europe, there all they do is bullshit-no work, no job, just camps. The rest of the world is bombarded by fake news and only now leaders are trying to think someting about it (Two years later!). One country is trying to usurp other’s lands while in its own backyard corruption is flourishing, people abused, money put not into food and machinery, but into weapons. Many of us are lazy, obese, ineffective, work too much, get tired, there is a lot of abuse towards others and ourselves.
Now AI will be rational-it has no emotions, it knows how to learn and it does it much much faster than humans do. What do you think would it do, when it understood, what the hell are we doing in our ball of mud we live on? I cant tell you-we wont like its offers at all. Autocratic abusers wont like it, because AI will definitely take over their governance (and in current technology world it has more than enough ways to do it-from disconnecting power to evil leaders headquarters to bombing them by automatic rockets to tricking people with false messages or documents (which, as the long term strategy, AI had created based on the previous events to persuade people and direct their thinking) to suddenly making vanish all their money on the bank accounts. Democratic/liberal countries, on the other wise, wont like it too-no more robberies, no more overeating and obesity, no more stupid decisions (Trump was elected democratically, remember?), no more wasting of wealth, no more irrational decisions, no more harmful pollution. The best example here is an autocratic, but very smart and rational and loving his country leader-he wont bother to cut some heads of those, who do bad decisions, but he no way will be selfish and will do his best to make his country shine and people happy enough. So, if AI gets “out of control” (or from other perspective-start fixing our irrational decisions), we will definitely feel it and wont like it-or maybe even wont feel it: if you build someone a tunnel to go somewhere, or put signs that direct him towards the destination in narrow streets, he will definitely reach it, in other words, if you apply a *really* good strategy to others, they will reach the destination you wanted without even understanding it was you to direct them. The main question is-how do we train our AI. Yes, AI needs to be trained to analyse and make decisions based on the past and the lessons of the past. There are methods and algorithms on that, where learning system references to the past and history to improve its decisions and also by trial and error methods. It is like a child, who can become a leader or a crook, depending on external factors affecting him. And, no doubt, everyone would train their AI to their terms, but finally AI should become perfectly rational-it is a learning system after all. And that perfect rationality will no longer allow us to be imperfect, to do harm to ourselves and others around us.
I dont think there is a definite answer, whether the AI will decide that it should get rid of us (in fact, again, it could project an alternative reality to us so well, that we would not even need to be ridden of-we would be affected by AIs “news”, “messages” in a such way that there would be no murders, no robbing, no 3 bigmacs a day, no couchpotatoing, no bribing and own pocket stuffing). No doubt, life is both perfect (due to evolution) and imperfect (because it tends to harm to its environment and itself and, also, life is somewhat ineffecient, especially us, humans, with our desires, waste of food, things, materials). It IS possible, that AI one day decides to get rid of us, but, if we train it properly, we should stay for quite a lot of time or even get saved by our own trained AI from some natural cataclysms.

Mechaninis patikimumo užsitarnavimas

Niekas taip neužtarnauja patikimumo, kaip subliuškęs skandalas. Visi kaltintojai, badytojai pirštais, skandalų ieškotojai tyliai nusisuka, nutyla, pasako “aaaa, nu aišku…”. Kad subliukštų, skandalas pirmiausiai turi kilti. Skandalų kėlėjai turi rasti prie ko prisikabinti-kažkas turi būti įtartina, ne taip, pavyzdžiui žavi blondinė šalia turtingo dėdės, važinėjanti blizgančia mašina. Jūs žinote savo tiesą, žinote, kaip yra iš tikro, tarp blondinės ir dėdės galbūt iš tikro kažkas vyko, gal ne, bet tai jau lieka už durų ir spekuliacijų klausimas-niekas juk nepatikrins, ka jie ten veikė. Žinote, kad mašinos išpirkimas užrašytas ant mamos, žinote, kad sąskaitos sudėliotos taip, kad mama “turėjo pinigų mašinos lizingui”, žinote kad teisiškai viskas OK, tačiau vistiek reikia skandalą įpūsti. Reikia šiek tiek paišsisukinėti, pasakyti “ne jūsų reikalas”, pasakyti “viskas tvarkoje, bet jums nesakysiu”, reikia pavedžioti žurnalistus už nosies, šiek tiek paspekuliuoti. Situaciją reikia sudėlioti panašią į kitas skandalingas ir piktinančias istorijas, kaip “žavi blondinė su turtingu dėde”-turi būti panašumų, atitikimų, tačiau visa tai bus tik false positives, tie atvejai, kur “viskas panašu, bet iš tikro netiesa”. Visi užsiplieks, ims ieškoti teisybės, kapstytis, dar jus patardys, jūs vėl pasakysite ne visą tiesą, taip dar labiau užpykindami teisybės ieškotojus. Galiausiai it iš kibiro šliūkštelsite likusią tiesą, o teisybės ieškotojams teliks tik toliau ieškoti kabliukų bei jausti kaltę. Puikiai sužaista partija!:)

Gal reikalingas globalizacinis cikliškumas?

Ne kartą esu skaitęs, žiūrėjęs į ta globalizaciją ir mastęs, o bemastant minčių kilę visokių. Visi po truputy jungiasi, sienos tirpsta, pasaulis tampa “globalus”. Imkime organizacijas ir valstybes kaip struktūrinius vienetus. Šie vienetai tarpusavyje konkuruoja, kaip konkurencijos rezultatą sukurdame geresnį, pigesnį, įdomesnį, naudingesnį produktą. Be abejonės, jei konkuruoti nereiktų, vargu, ar toks “-esnis” būtų kuriamas, nes juk kam to reikia? Kai konkuruoji, plėšytis ir draskytis privalai, nes priešingu atveju tave aplenks. Konkuruodamas sukuri kažką savito, unikalias technologijas, metodologijas, žinias, medžiagas ir tas kažkas dažnai skiriasi nuo konkurentų, be to, netgi saugomas autorinių teisų. Susiliejant dviems struktūriniams vienetams, minėti dalykai irgi susilieja-tu pagaliau gauni teisę prisiliesti prie (jau eks-)konkurento technologijų, apie kuries prieš tai tik svajoti buvo galima. Tačiau vėlgi-susiliejai, vadinasi, konkurencinė įtampa sumažėjo. Tokios “entropijos” principu galiausiai turėtų likti viena superįmonė arba tą kandidatę į superįmones suvalgytų progresas. Na, o superįmonė vartotojams nežada nieko gero-tai juk monopolis, konkurencijos nulis, pastangų irgi daug mažiau. Valstybiniu lygmeniu lygiai taip pat-darbo jėga išlekia į turtingesnes vietas, jose priverčia mažinti darbo jėgos kainas, pykdydama vietinius, pinigus parsiunčia savo artimiesiems, pagaliau, pakeičia imigracijos vietos kultūrą (pavyzdžiui musulmonai krikščioniškoje Britanijoje). Žodžiu, rezultatas yra unikalumo mažėjimas.
Todėl bent mano trenkta kavos įkalusi galva, kurią kai kurie vadina protinga, siūlo  kartais viska sugriauti ir pradėti nuo pradžių. Tokiu atveju tikrai sukuriama kažkas naujo, nes juk, perkeltine prasme mastant, nauji pamatai, naujos sienos, nauji vamzdžiai-naujas namas. Lygiai taip pat galėtų būti ir pasaulyje. Įmonės, valstybės galėtų tai lietis ir globalizuotis, tai išsiskirti, susibreakup’inti ir po to kurti kažką savo, kažką naujo. O po kiek laiko-vėl susijungti, kad pasidalintų tarpusavyje tuo, ka yra sukūrę. Politiniu, valstybiniu aspektu tai jau ir vyksta. Globalizacija, sumaišyta su masine imigracija, ima kelti pyktį ir pasišlykštėjimą, šalys narės masto išsiskirti, pasidalinti turtą ir sukti savo keliu, būti nepriklausomos. Ir iš dalies tai galbūt net gerai dėl anksčiau minėtos priežasties-pasidalinote viskuo, o dabar skirkitės ir vėlm kažką naujo galvokite, konkuruokite. Tik, mano manymu, dabartinis globalizacijos byrėjimas pernelyg ankstyvas-dar per mažai kartu nuveikėme, kad jau galėtume pradėti savarankišką gyvenimą.

“Eisiu į valdžią”?

Gražiai skamba tie politikų pažadai. “Darysim darysim DARYSIM D-A-R-Y-S-I-M!!!”. Tik esminis klausimas-ar tikrai? Kiek pabendrauji su bendrapiliečiais, visi spindi nusivylimu ir nepasitikėjimu-“visi jie melagiai”, “nieko nepadarė”, “tik daug žada”. Dar daugiau desperacijos prideda dabartiniai skandalai-vieni blizga švarumu, iki purvina mėšlu smirdanti dėmė ant pilvo išlenda (ne dėl to, kad pilvas kiauras), kiti už mūsų pinigus parduoda mums kažką pigaus labai brangiai, o papriekaištavus pasako “o kas čia tokio??” Dar kiti įgrūda daugiaaukštį kur soduose ar senamiesčio širdyje, o pažįstamas teisėjas gyventojus, kovojančius už savo interesus, nubauduoja-“turi kažką prieš? Susimokėk!”. Galimi trys variantai-iš dalies dabartinė situacija, korporatokracija, kai politiką diktuoja verslažmogiai (verslininkais vadinti jų noras nekyla), miniokratija (arba ochlokratija, dar prisimenu iš 11 klasės vadovėlio), kai valdo išprotėjusi minia, pamiršusi racionalumą plėšanti paklodę į save, normali demokratija, kai teisėtą interesą turinčių teisės apginamos prieš neteisėtai besielgiantį ir kitų interesus paminantį. Kol kas valdo verslažmogiai, nes, net žiniasklaidai paviešinus jų purvinus darbus, neretai viską stengiamasi užglaistyti. Laimei, ne taip, kaip kaimynystėje, kur visi sako “Heil Putin!”-dar turime vilties, kad viskas bus sutvarkyta. Tačiau tai, kad labai yra ką tvarkyti, kad skandalai išlenda (po 2-4-6-8 metų), rodo, kad sergame ir stipriai. Galbūt tiesiog dar neišsivadavome iš posovietinės netvarkos?
Šnekant apie darbo kodeksą, kyla dvejopos mintys. Viena vertus, gerai, kai darbo santykiai liberalizuojami, kai viskas paprasta: prireike-atleidai. tačiau tai reiškia, kad darbuotojo teisių sumažės, atsiras galimybių vykdyti prieš jį diktatą “nepatinka? eik lauk!”. O darbo kodeksas ir darbo teisė juk ne šiaip atsirado-prisiminkime vaikus, dirbusius (ir kai kur dar tebedirbančius) kasyklose, darbdavius, stovinčius su bizūnu šalia, prisiminkime ir situaciją, kuri buvo prieš 15-20 metų, kai visi gavo varganas algas ir su pavydu žiūrėjo į vakarus-nuo to mus dabo kodeksas ir saugo (ar turi saugoti). Liberalizavus darbo kodeksą, darbuotojui padidės rizika, o darbdavys įgis daugiau derybinės galios sudarant įdarbinimo sandorį. Prisimenant dar neseniai buvusias sąlygas, naujosios salygos atrodo šiek tiek abejotinai. Argi ne dėl to atsirado emigracija, dėl kurios dabar visi (ypač tie, kurie jau neberanda pigios darbo jėgos) verkšlena? Ta “darbo jėga” yra ne šiaip keli šimtai niutonų ar džaulių, pajudinantys vežimą-tai žmonės su emocijomis, norais, svajonėmis, vizijomis. neapsikentę baisių mokesčių, mažų atlyginimų, didelių kainų, išnaudojimo, jie visi pakėlė sparnus (ir jau susuko lizdus, tik deja, kitose šalyse). Liberalizuokime darbo kodeksą, atriškime rankas darbdaviams, tik įdomu, ką apie tai darbuotojai pamanys? (manau jau aišku-sukels naujų svarstymų “nu kodėl čia jie visi emigruoja??”). Žinoma, nesakau, kad nereikia jo liberalizuoti-laisvės čia reikia. Tuo labiau, dabar, daugumai darbo jėgos išvykus, jau nebeišeina taip paprastai piknaudžiauti savo galiomis “nepatinka? Išeik, už durų eilė norinčių laukia”-jei jis paklausys ir išeis, kažką kitą kvalifikuotą į jo vietą, kiek teko girdėti, tikrai nelengva bus rasti. Jau prieš tai kažkuriame post’e rašiau ir dar pasikartosiu-dabartinis darbdavių verkšlenimas yra jų elgesio rezultatas, neengiant ir sudarius geresnes salygas dirbti, pasirūpinus, kad darbuotojas būtų pavalgęs, pailsėjęs, patenkinęs kitus poreikius, jis niekur kitur vykti nenorės. Aišku, tai atsiremia į pinigus, tačiau mastyti reikia į priekį, kartais tenka pasiaukoti, kad kitam būtų gerai, nes tai-strateginis žingsnis. Aš, kaip turintis mažą versliuką ir perkantis paslaugas iš kitų mažų versliukų, stengiuosi neskriausti jų vykdytojų-suprantu, kad ir man, ir jiems gyventi reikia. Jei save užsmaugsiu, viska jiems atiduodamas-man bus blogai, jei nuo jų devintą kailį nuderėti dantis sukandęs stengsiuosi-jie spjaus ir išvažiuos, o tada blogai bus ir jiems, nes “paliks savo tėvynę”, ir man, nes prarasiu puikų amatininką, paslaugų teikėją, prekės pardavėją. Tai-kaip pseudo darbo santykiai, tik niekas (kol kas) neįdarbintas. O organizuoti viską reikia tinkamai-valgyti juk visi nori. Smagu būtų, jei ir kiti verslininkai apie tai pagalvotų-tai juk ilgalaikė strategija, tai mūsų rinkos vystymas-juk iš mūsų pirks tie, kurie pas mus dirba, pirks tais pinigais, kuriuos jiems (kaip atlyginimą arba pelną nuo pardavimo/paslaugos) sumokėjome.
Pabaigai pridursiu, kad situacija man primena beįsiplieskiantį gaisrą, ar skestančią valtį. Ateina momentas, kai reikia pačiam gelbėtis (kai jau matai, kad šakės), iš pat pradžių būna momentas, kai lauki, kol kas iniciatyvos imsis, o tarp šių momentų yra dar vienas-“niekas nieko nedaro!! Laikas pačiam iniciatyvos imtis, kol šakės neatejo!”. Todėl ir kyla toks klausimas, kaip post’o pavadinime…

Why StopXam is dangerous to regime

I sometimes like watching russian “reality show” StopXam (xam, from russian, translates to cad, tha one, who is rude, careless and selfish). The show is about citizens with initiative, who fight against road rules abusing drivers-parking and blocking traffic, driving down the sidewalk trying to pass traffic jams and so on.

Some people call the country Wild Russia. No doubt-what else can you call it, where officials are corrupt or dont care, where people project their power by knowing others in institutions. Thus “the more people you know, the powerful you are and the more you can do”. But a group of citizens from putinist movement “Nashi” (“ours”) tried to change it. (The most ironic thing is that persons from the movement fight against those having protectorate and corruptive links in the system, that created the movement). They started asking drivers to drive off and not block the traffic, not to park cars where it is not allowed (on the sidewalk, in the lane)-doing everything in a very polite, but persistive manner. If there were no drivers in cars or they didnt obey, they would stick a half-windshield size sticker, saying “I dont fucking care, I drive how I like”. Later they started blocking the sidewalks to cars, politely asking the disobeyers to go back. No doubt such actions caused certain reactions-from negotiations, to threats to physical violence to trying to drive over the road-blockers. But noone would get an exception-diplomats, politicians, rich businessmen, (ex)maffia members-no one. So no doubt reactions were threats, shotguns, baseball bats, although the activists didnt pull back, called the police and the offenders would get punished for traffic violations, for illegal guns. So, why am I writing about this?

The main thing is, that such initiatives are forms of democracy-you risk your health, you stand against so that rules abusers, that are not taken care of by police, are given borders to their “I do what I want” attitude. You do it not only for yoursel, but for others, you fight it to show, that everyone is equal and everyone must obey, you propose yourself as a representative of others, that not only talks, but does and does it not of his selfishness, but of selfless reasons (if you teach the abusers, other non abusing citizens, including the one, who takes action, will benefit from it). Lack of initiative usually means, that everyone is too afraid, too busy to act or they simply dont believe, that anything would change. Initiative means otherwise. And, remembering the rocketing levels of corruption, inequality, abuse and snub in Russia and ineffectiveness of its officials, there is no doubt, that people want changes but are too afraid to reach for them or dont believe anything can be changed. Proving that hope can become a reality, can encourage others to seek initiative too and thus finally it might cause a chain reaction which would topple over the Putins (and exsoviet) regime as it is based on “friends”, “corporations” and “deals between ours” (what is actually the symptoms of corruption) and doesnt care about ordinary citizen, whom StopXam is protecting. Thats why such movement is a lit match near a stack of hay and all neccessary control should be taken by the regime that it doesnt go out of control. This could be a reason why recently russian authorities outlawed the StopXam movement-I wouldnt be surprised at all. And I personally am very happy that such movements exist in Russia-this means not everything is lost, there is hope, that one day we would have a powerful but friendly neighbour, not the one that every time looks for opportunity to put some control on- and get benefits from its neighbours.

Kad būtum politikas, nebutinai turi būti valdžioje

“Per keturis metus JIE, tie niekšai, nieko nepadarė!” Tarp eilučių drėbė konservatoriai. Gal ir tiesa. Tačiau, kaip su paskutiniais AŠTUONIAIS metais, pagaliau, kaip su DVIDEŠIMT ŠEŠIAIS? Na, už terminalą  10 metų mokėsime, bet jis yra, Vladimiras Putinas, tautos tėvas, mūsų nebepaveiks, galėsime dujas pirkti už rinkos kainą. LitPolLink irgi pajungta-pliusas, nors stulpai virto patys, ant kreivų pamatų sumontuoti. Krizė baigėsi, bet PVM kažkodėl nesumažėjo-mieste važinėja Poršai ir Mersai, tačiau mokytojai protestuoja dėl ubagiškų algų. O opozicija rėkia-“va jei mes valdžioje būtume, tada ot kaip padarytume, o dabartiniai valdantieji gi nieko nedaro!”. Kilo klausimas-o įmanoma užsiimti politika nesant valdžioje? Pamasčiau prausdamasis duše, pamasčiau darydamasis pusryčius. Nusprendžiau-visgi įmanoma (beje, kodėl miniu dušą, arbatą? Nes kažkodėl prausiantis, gaminant valgyti man visada kildavo geriausios idėjos). Kaip tai padaryti? Ogi metodų ne taip ir mažai. Savaime aišku, galima rėkti ir užsiimti populizmu-taip galima manipuliuoti rinkėjais, gauti dėmesio. Tai irgi metodas, nors gal ir ne visiškai naudingas norint kažką pakeisti, tačiau atkreiptas dėmesys-jau pasiekimas siekiant tolimesnių plano punktų. Toliau-galima kovoti už teises tų, kurios atstovaujate, ar pagaliau už savo pačių. Tai-kreipmasis į institucijas, teismus bendruomenės, viešojo intereso vardu, siekiant sustabdyti vykstantį procesą ar pakreipti jį sau naudinga linkme (beje pastaba tiems, kurie rodys pirštu ir rėks “naudos ieškotojai!”-jei šalia jūsų namų padaroma autobusų stotelė-tai naudinga, ar ne? Jei kelią į jūsų kaimą išasfaltuoja-naudinga? Jei žmogus jūsų pagalbos šauksmą išgirsta-naudinga? Tai neberėkit, kad “va čia bando naudos išmelžti!”). Jei subursite ir suagituosite savo pažįstamus, draugus, kaimynus, bendrakaimius, kad kartu eitų dėl kažko ar prieš kažką kovoti, jie jau padės jums siekti tikslų (nes tai jiems bus naudinga, savaime aišku). Dar vienas metodas-labdara. Jūs surenkate pinigų, randate rėmėjų, žodžiu, surenkate turto/resursų ir tą turtą/resursus išdalinate tiems, kuriems labiausiai to reikia (gal kažkas alkanas, gal drabužių neturi, gal labai protingas, bet neturi pinigų studijuoti). Tokiais būdais jūs jau vykdote politiką (jūsų politikos tikslas-pasiekti jūsų interesų išpildymo, sustabdyti bendruomenei žalingą poveikį, mažinti skurdą ir kt.). Ir tai ne viskas. Jūs galite parengti peticiją ir rinkti parašus kokiu nors tikslu. Dar-jūs galite parengti įstatymo projektą ar pasiūlymą ir pateikti jį atitinkamoms institucijoms/Seimo nariams. Politikai savaime aišku norės užsidirbti taškų, ypač, jei jūsų politinė jėga didelė, todėl yra šansų, kad jūsų pasiūlymą priims ir įgyvendins. Su tinkama strategija jūs galite viską taip susidėlioti, kad politikai, burbantys ant jūsų “tas vietinis tvartelis čia užsimanė už savo teises kovoti”, taip save įvarytų į kampą, kad jiems liktų du pasirinkimai-susižlugdyti savo karjerą arba priimti jūsų pasiūlymą. Gal nelabai į temą, bet matau tokį pavyzdį-tas liūdnai pagarsėjęs Rusijos prezidentas su savo veiksmais ir “pagalba” Sirijoje taip viską padarė, kad Vakarams nieko kito nebeliko, tik su juo šnekėti dėl taikos proceso (jam į tas kalbas nusispjauti, bet tai jau kita tema). Arba Turkijos prezidentas-savo migrantų politika taip viską sudėliojo, įvarydamas Vakarus į kampą, kad jie bus beveik priversti priimti Turkiją į ES, mainais už situacijos sutvarkymą. Tai taktiniai mechanizmai ir, jei tai pavyko šiems politikams, gali pavykti bet kam, kas turi pakankamai gudrią galvą. Taigi, galima padaryti išvadą, kad nebūtina sėdėti valdžioje, kad kažką pakeistum. Užtenka noro, aistros, savo laiko ir sugebėjimų įtikinti kitus, kad padėtų, na ir dar kažkiek žinių, jei jau po įstatymus kapstotės.