Visi-priešai? Ar visi-draugai?

Šiandien akis užkliuvo už straipsnio delfyje, anot kurio “pagreitį įgavusios pilietinės iniciatyvos greitai susiejamos su Maskvos pinklėmis, šiomis iniciatyvomis patikėję žmonės išvadinami vatnikais – ir diskusija baigta.” Su straipsniu negaliu nesutikti-tikrai įaudrinti protai darosi pasyvūs ir, esant tikrai grėsmei, gali sureaguoti neadekvačiai. Negalime ir užmerkti akių į tai-jei visus gąsdinimus atmesime, imsime sekti paskui “liaudies protesto prieš maximą” sekėjus.

Vėlgi, esminė bėda-vyksta karas. Informacinis karas. Priešiškos jėgos bando pasinaudoti situacija, sukiršinti, nesvarbu, ar einame už kažką, ar prieš kažką. Pats prisiminiau kelias idėjas, kurias kažkada buvau sugalvojęs. Viena iš jų-“triukšmaujantis kaimynas ir inercija”. jei turime triukšmaujantį kaimyną, kuris tai daro nuolat, galime jam puikiai atkeršyti. patriukšmaukime ir patys. Jei kaimynas jau yra blogai pagarsėjęs (ir perkeltine prasme, ir tiesiogine), jei mes garsiai grosime, malkų vistiek gaus kaimynas. Iš inercijos. Kodėl? Išgirdus triukšmą, kokia pirma asociacija bus? “Vėl JIS triukšmauja!” O kad triukšmaujame mes, galės jis pats (beviltiškai) įrodinėti-kaltininkas juk aiškus-jis:)

Kita strategija-“jei jau vistiek beviltiška, tai tegu viskas sugriūna”. Esmė-jei kažkas kažko reikalauja, prisijunkime prie jų, reikalaukime dar garsiau ir daugiau, judinkime tą namą, kol jis pradės griūti. Reikalaukime tol, kol kažkas nebepasikęs ir paauklės tą “reikalautoją”. Vėlgi-kaltas bus jis, nes reikalavo. Lygiai taip pat galime sugadinti reikalus vatnikams-reikia prisijungti prie jų komentaruose ir rėkti dar daugiau, reikalauti dar akivaizdžiau, įsilieti, o tada modifikuoti reikalavimų srautą, kad slapti kėslai taptų nebeslapti. Visi planai vatnikams sužlugs, nes bus akivaizdu, kokie tie planai.

O kaip atsiriboti ir netapti vatnikų įrankiu? Manau nesunku-reikia įterpti antivatnikišką, antiputinišką gaidelę į kiekviena savo nuosavą riksmą. Joks vatnikas nerėks kartu, nes tai reikštų jų pačiu planų sugadinimą, veikimą ne pagal schema, veikimą ne ta kryptimi, kuria reikėtų. Svarbiausia per anksti nepavargti, vykdyti savo planą ir nepamiršti, kad vyksta karas, kad kažkas pasiruošęs išnaudoti musų momentą ir patiems būti tam pasiruošus.

Top economic books

Top 10 economics books of the last 100 years

1. (1,597 votes) John Maynard Keynes, General Theory of Employment, Interest and Money (1936)

2. (1,027) Karl Polanyi, The Great Transformation (1944)

3. (927) Joseph A. Schumpeter, Capitalism, Socialism & Democracy (1942)

4. (780) John Kenneth Galbraith, The Affluent Society (1958)

5. (731) Hyman Minsky, Stabilizing an Unstable Economy (1986)

6. (687) Thomas Piketty, Capital in the Twenty-First Century (2014)

7. (583) Joan Robinson, The Accumulation of Capital (1956)

8. (582) Michal Kalecki, Selected Essays on the Dynamics of the Capitalist Economy(1971)

9. (580) Amartya Sen, Collective Choice and Social Welfare (1970)

10. (500) Piero Sraffa, Production of Commodities by Means of Commodities (1960)

Kodėl turėčiau pasidaryti pats?

Artėja vasara. Artėja šilti orai. Artėja piknikai sode. Jau mastau ko man reikėtų: reikėtų sūpynių (beje, sūpynės, pasirodo, Ū ilgoji),reikėtų suoliuko, reikėtų namelio, reikėtų lėktuvo, reikėtų kosminio laivo, reikėtų mirties žvaigždės, kad putinas bijotų. Na su paskutiniais trimis gal šiek tiek sunkiau būtų, bet pirmus tris tikrai įmanoma rankomis pasidaryti. Suoliukai ir sūpynės kaip kokie kekšės parsiduoda, gašliai atkišę savo kojas, varžtus ir kitas dalis, ir kaina tokia, kad, paskaičiavus, geriau apsimoka sėdėti darbe, o uždirbus pinigų-nusipirkti. Bet pamastykime giliau-kas gaus pinigėlių už sūpynių, suoliuko pagaminimą? Kas įgaus įgūdžių, pamankštins rankas ir vaizduotę? Nagi kiniečiai, indai ir visi kiti. O už pinigus, kuriuos gaus Kinija, bus nupirkti lėktuvnešiai, naikintuvai, bombos ir jais bus trolinamas likęs pasaulis. Na žinote ką, gal ačiū-apsieis kiniečiai ir be mano pinigėlių. Jau geriau pats savo rankas, fantaziją įjungsiu ir viską pasidarysiu. Aišku, varžtų ir kitų jungiamųjų konstrukcinių elementų nesusikonstruosiu, tačiau dalis, iš kurių gims namelis ar sūpynės ar suoliukas, galiu pasidaryti ir pats-reikės tik medžiagų, grąžto, atsuktuvo, pjūklo, metro. Ir VISKAS. Patobulės įgūdžiai, pailsėsiu nuo kompiuterinio kompiuterizuoto darbo ir, jei ateis TEOTWAWKI (pasaulio pabaiga, kai visa esama sistema grius, viskas pasikeis, dings internetas, parduotuvės, Seimo nariai ir kt.), aš tikrai nepasimesiu, mokėsiu susikonstruoti tai, ko reikės:) Galiausiai, galėsiu visiems pasigirti-“pats pasidariau!”.

Ar savo gyvenime darote rizikos analize?

Už akių užkliuvo straipsnis, kaip “per 25 minutes šeima prarado viską”-kaime sudegė namas su visu turtu. Ugniagesiai važiavo 25 minutes. Šeimininkė sakė, kad bandė gesinti gaisrą, bet “miegamasis jau degė kaip laužas”. Gaisras kilo nuo netvarkingos elektros instaliacijos. Pamasčiau-šeima gyveno kažkur užkampyje, toli nuo miesto, nuo ugniagesių, ligoninės. Ar jie kada susimastė “kas būtų, jei būtų”? Ar pamastė, kas būtų, jei kiltų gaisras, audra, pavojingos sveikatos problemos, koks tuomet būtų veiksmų planas, kokiais veiksmais reikėtų minimizuoti nuostolius?

Panašu, kad ne. Gesintuvas parduotuvėje kainuoja 30 eurų, nupirkus porą jų, gaisrą būtų buvę galima kurį laiką gesinti, iki atvažiuotų ugniagesiai. Be to, kas kažkiek laiko, ypač sename name, būtina patikrinti elektros instaliaciją, jei reikia-kažką pakeisti, laidus, rozetes, jungtukus, pakeisti iš tarybinės elektros armatūros į modernią. Tai kainuotų gal 300-500 eurų. Atrodo jau nemažai, tačiau turto sudegė už nepalyginamai didesnę sumą-manau, nuostolius būtų galima įvertinti bent 30 tūkst eurų. Pora gesintuvų kainuotų 60/30000=0.2 procento nuostolių sumos (dvi tūkstantasias), nauji laidai su jungtukais- 500/30000=1.5 procento sumos (šimtadalį vertės to, ką reikės išleisti viskam iš naujo pastatyti, susipirkti. Dūmų jutikliai, manau, irgi nekainuotų daug-moteris nuo jų pypimo būtų pajutusi beįsiplieskiančią ugnį. Filmuose rodo, kaip visi bent kiek pasiturintys turi šiuos dalykus, na o mes juk tarybiniai žmonės-mums tai atrodo nesamonė, tie kvaili reikalavimai-pasipinigavimas. Tačiau, kai kažkas įvyksta, tada jau griebiamės už galvų, nors su tokiomis menkomis sumomis būtų buvę galima sumažinti nuostolius. Garantuoju, šeima nepagalvojo, kiek iki jų truktų atvažiuoti ugniagesiams, policijai, greitajai pagalbai, neatsižvelgė, kokių priemonių reiktų imtis, iki tarnybos atvažiuos. Įvertinus šiuos laiko tarpus, įvertinus priemonių ir galimai prarandamo turto vertę ir to pasekmes, manau atsakingiau žiūrėtume į pasiruošimą. Patikrinti elektros instaliaciją irgi ilgai netrunka-atjungiate elektrą, nuardote rozečių dangtelius, pažiūrite kas viduje, ar laidai nesiliečia, patikrinate, ar gerai priveržti, jei reikia-priveržiate, tada vėl viską sumontuojate. Toks darbas truktų maksimum dvi-tris valandas, tačiau išgelbėtų turtą. Pagaliau, veiksmų planas irgi būtų padėjęs. Prisiminkime astronautus, pilotus, stiuardeses-jie nuolat treniruojasi, kad žinotų, ką daryti, jei kas nutiktų. O mes juk nesam prastesni-kažkam atsitikus, nepasimestume, nepanikuotume, nes žinotume, ka imti, kaip gesinti, kur kreiptis, ko tikėtis ir panašiai.

Ilgesniam laikui dingus elektrai, daug kas garantuotai pultų į paniką-interneto nėra, ryšio nėra, televizoriaus nėra, net šaldytuvas nebeveikia! Tačiau, šaldytą maistą suvyniojus į paklodes ir foliją, jis turėtų laikytis gana ilgai, turint žibintuvėlį, radijo stotelę, baterijų, vandens, maisto ir sprendimą šildymuisi [ne paslaptis, kad net šiuolaikiniams katilams reikia elektros], galima visai neblogai išgyventi. O jei dar rankos tiesios-iš saulės elemento, akumuliatoriaus, laidų ir dar kelių prietaisų galima susikonstruoti energijos šaltinį. Gerai, kai šalia turite parduotuvėlę, kur, jei kas, pardavėja įrašys į sasiuvinį, o atsiradus elektrai-atiduosite skolą. O jei parduotuvėlės netoliese nėra? Teks tuo pasirūpinti.

Rimčiau sutrikus sveikatai ir gyvenant kur nors vienkiemyje, vienas iš sprendimo variantų būtų telefonas, maldaknygė ir rožančius-išsikviečiate pagalbą ir meldžiatės, kad ji suspėtų. Mūsų šalis medikopterių neturi, greitoji gali ir pasiklysti pakeliui, ką daryti tada? Na nebent turite medikamentų ir žinių, kaip jais naudotis arba jūsų kaimynas tai išmano (ir jūs jam aišku, iš anksto atsilyginate-ar kumpiu, ar šašlykais, ar dėže alaus. Kodėl iš anksto? Kad jis suvoktų, kad yra potencialus jūsų ir aplinkinių gelbėtojas. Jei žmogus, išmanantis mediciną, išvažiavęs-jūsų bėdos ka tik padidėjo). Tokiu atveju galite gelbėtis iki atvažiuos greitoji pagalba. O jei kiekvieną kartą sutrikus sveikatai tokios ruletės žaisti nenorite-teks keltis arčiau miesto.

Valdant savo riziką, reikėtų imti konkretų įvykį, paklausti savęs “ką tada daryčiau? Kaip likviduočiau pasekmes? Kur man kreiptis? Ką turėčiau turėti? Kur turėčiau eiti, ką pasiimti?”. Žinant, kur padėti svarbūs dokumentai, pinigai ir turint planą, juos greitai susirinkti nebūtų problema. Taip pat reikėtų pagalvoti “kas (koks įvykis) gali nutikti? Kaip rutuliotųsi įvykis? Kokios galimos įvykio priežastys?”-tai vadinama prevencija, kai analizuojam, kaip išvengti kažko, kas dar nenutiko. kas kažkiek laiko reiktų pasitreniruoti, prisiminti visą veiksmų planą, atlikti prevencines priemones. Ir be abejo, močiučių išmintis (kurios miestiečiai gali ir nesuprasti)-“nelaikyk visų kiaušinių viename kašike!” 🙂